FF:Ingrid gyvenimas. THE END.

"Jėga ir tuo pačiu milžiniškas švelnumo pliūpsnis mane beprotiškai žavi."

Susijaudinau net... Pagaliau kažkas priėjo prie to ir nepabijojo apie tai parašyt. Ačiū. xD

Bliamba, čia ne taip, apie ką pagalvojot :D
Čia Alexas ją dažė :D Nu tipo rietė blakstienas. :D
Nieko, kas yra paženklinta N-18. :D

Mylou šitą dalį. :16:

jėga čia : D daugiau tokių dalių galėtum rašyti : DD man prieš miegą idealu tokias skaityti : DD ai, ir kaip ten bebūtų, greičiau dar : D

Kente tu ;D Sios paskutiniosios dalys egzotiskos, tik Alexas kazkoks kaip suvazinetas(gal toks ir buvo ;D) tesk.

Kad jie visi kaip iš po ratų išlindę :D toks jau marės stilius
kur nauja daaalis?!xD

Tai va, paničkos! Še jum, še jum, nauja Ingrid gyvenimėlio dalis:

Trim trys plius viens :D

-Na na.-jaučiu kambaryje tvyrančią milžinišką įtampą. Federikas su Alexu, man atrodo, sulaikę kvėpavimą.
-Karlas...
-Kas Karlui?
-Jis žudės. Rimtai.
-O čia tai geras.-juokiuosi. Federikas žiūri į mane išsproginęs akis. Taip ir norisi jam šuktelt „Ei, vyre, tik nepalik akiduobių tuščių!”-Kokia to priežastis?
-TU, Ingrid.-o vat dabar pasidaro viiiisai nebejuokinga.
-O gal žinai kokiu būdu?-klausia Alexas Normano. Normanas nustebęs atsilygina klausimu jam:
-O kam reikia? Pats žudytis susiruošei, ir dabar sprendi, kokiu būdu to nedaryt?
-Ahaaaaa. Jei Ingrid paliktų mane.-ir žiūri tokiu skanuojančiu žvilgsniu į mane.
-Taip taip, Alexai. Skubu.-ir atsilyginu jam žvilgsniu.-Na, Normanai, tai kodėl skambino TAU ir ką dar sakė.
-Tu nekėlei ragelio, o Norvegijoj nebuvo jokių jam artimų žmonių. Skambino man.
-Tai tu jam ARTIMAS?
-Kvaile, TU jam artima.
-Aaaam... O tai ką jis sau pasidarė?
-Išsikvietė prostitutką ir po to išgėrė visą buteliuką migdomųjų.-sako Normanas, o Alexas su Federiku juokiasi tiek, kad kambarys nuo žvengo vibruoja.
-Oooo, Karlytis- kekšytis.-sako Alexas ir tuoj pat prapliumpa juoku.
-O aš taip ir žinojau, kad tai jo silpnybė.-tyčiojasi Normanas.
-Baikit, vyrai! Kas jį išgelbėjo? Kokia būklė?
-Kalbi taip, it jis tau rūpėtų.-sako Alexas.
-Jis man ir RŪPI. Su Karlu surišti mano metai. Visi metai.-atkertu.-Negali nerūpėt. Tiesiog NEGALI. Aistringos naktys, bučiniai, dovanos ir visa kita. Tai lengvai neužsimiršta, Alexai.
-Ačiū, kad nepradėjai pasakot, kaip jūs darėt TAI.-rikteli rudaakis.
-Nebūk kvailas, Alexai.-piktai pasižiūriu jo pusėn.-Normanai, pasakok toliau.
-Atrodo, kad pati nesuvoktum. Atėjo ta kekšytė, Karlui putos drimba,tad ta nubėgo prie telefono ir iškvietė greitąją. Atvažiavo debiliuko angelai-sargai, Karlytį nuvežė į ligoninę, išplovė skrandį, bet buvo labai stipriai apsinuodijęs, mat kekšytė nebuvo punktuali. Na, tai dabar reanimaciniam guli, tavęs laukia. Tiesa, dar venas pjaustės. Nukraujavo šiek tiek.
-Asilas.-iškošiu pro dantis.-Karlas visiškas asilas.
-Tiesa, jis dar laišką tau paliko…
-Tikrai? Kur?
-Namie. Bet daktarai paėmė. Žadėjo atiduot tau, kai važiuosi aplankyt.
-O kas sakė, kad aš išvis važiuosiu?
-Aš.
-Kaip drįsti šnekėt už mane? Na ir kas, kad esi vyresnis. Tau tokios teisės niekas nedavė.
-Ingrid, čia nešnekam apie vaikišką ‘noriu’ ar ‘nenoriu’. Eina kalba apie žmogaus gyvybę. Tu PRIVALAI.
-Bet kol aš ten grįšiu, praeis kokia savaitė. Jį jau bus paleidę.
-Nuvažiuosi pas jį į namus.
-Eik šikt, Normanai. Tu man nevadovausi.-Tada brolis supyksta. Griebia mane ir sako:
-Ingrid, akių man niekas nedrąskė. O tu juo labiau nedraskysi. Karlas tave kentėjo visokią: neištikimą, nepasidažiusią, dainuojančią, kartais kvailą. Nepyko ir tada, kai per miegus šaukdavai Alexą. Jis galėjo bet ką padaryt dėl tavęs. BET KĄ, Ingrid. Todėl tu grįši jau rytoj, nueisi į jo palatą, atsiprašysi už viską ir jūs būsit draugai. Nesvarbu, kad aš jo nemėgstu, nesvarbu, kad jūs išsiskyrėt, tu privalai jį gerbt. PRIVALAI.
-Normanai, neįsijausk. Rytoj ji NEGRĮŠ.-įširsta. Bet dabar jau Federikas.
-O Dieve, baikit, vyrai moterys vaikai!-sušunka Alexas.-Vyrai, Ingrid TURI atsiprašyt. Taip. Bet, Norma, ji rytoj negrįš.Leiskim jai nuo mūsų atsipūst. Nebūk ligonis. Proto ligionis.
-Ok. Ingrid,sori, pasikarščiavau. Bet nuo tavęs ji nenori atsipūst. Sprendžiu iš „Uch“, „Ach“ ir „Och“ vonioj.-parodo liežuvį mum.
-Tai jau taip, Normanai.-sako besišypsodamas Federikas.
-Na ir kodėl pas mane gyvenime tiek daug vyrų-idiotų...-nuleidžiu galvą. Normanas sako:
-Tiesiog tokia lemtis, Ingre, tokia lemtis.-tada padeda ranką man ant peties ir sako:
-Ingrid, o žinai kuom skirias liūtas nuo pederasto?-pažiūriu į jį nesusipratėliškom akim.-Ant liūto taip lengvai rankos neuždėsi!-o tada prasideda juoko maratonas, kuris tęsiasi ir tęsiasi. Juokas sujungia žmones. Tikrai. Kažkaip stebuklingai viskas nuslūgsta ir mes pradedam linksmai šnekučiuotis. Federikas apie klientų iškrėstas nesąmones, Alexas apie koncertus ir gerbėjus, Normanas vis dar svaičioja apie ligoninę... Ir taip šnekam gal porą valandų, kai naktinių klubų liūtas Normanas sako:
-O matėt, kiek dabar haš? Taigi jau septynios! Į klubą, broliai ir seserys!
-O dar ne per anksti?-klausiu jo.
-Neee, Londone viskas kitaip!-sako Federikas.
-VAAAAROM! Ligoninėj nebuvo nė vienos padorios damos. Pasiilgau ilgų kojų!-kliedi Normanas. Alexas reaguoja kiek santūriau:
-Am... Nežinau. Aš, tiesą pasakius, nelabai noriu.
-Aš irgi.-pritariu Kakaviniam berniukui. Žinoma, Normanas kaip visada, laiku ir laaaaabai vietoj:
-Tai mum jau gandrų laukt?
-Tai kad jau atskridę tie gandrai.-pasakau ir pradedu gailėtis. Federikas, Normanas ir Alexas spokso į mane. O dieve, negi jie galvoja, kad aš laukiuos?-Vyrai, baikit nesilaukiu. Normanas čia kaip gandras drąskosi, sako, kad varlytes bevalgysiąs!-suktai šypsausi.
-Taaaaip, Ingridule, gaudysiu varlytes! Tiksliau, gaudysim.-ir suploja delnais su Federiku.


Po pusvalandžio Federikas su Normanu jau pasitempę, pasikvepinę ir susišukavę stovi tarpdury.
-Kreditinė. –sako Fedis.
-YRA.-brolis.
-Gryni pinigai.
-YRA.
-Prėzikai?
-YRA.
-Nerealus žavesys.
-YRA. Su kaupu!-tada jiedu suploja rankom, pamerkia mum su Alexu akį, Federikas mane pabučiuoja ir jie išeina viliot nekaltų mergelių. Užsiveria durys.
-Na ką, likom vieni.-tyliai sako Alexas ir prieina prie manęs…

Ačiū, kad skaitot, galimai-ačiū, kad patinka!

Patiko. Net labai. ;>***

Kaip visada, dalis VĖL tobula ;D
Ir juk žinai, kad dievinu tavo ff :16:

Matyti mare šiek tiek surimtėjusi :D nebuvo trali vali,o reikaliukų aiškinimasis.
Yey,still loving this. :P

I like it. :47:

Nors ši dalis ir rimtesnė, bet man vis tiek patiko ;D

Taip pat labai patiko ir man,lauksiu dar;))

Visas čia tieeeek giriat dėl ilgų dalių, todėl pagalvojau, kad ir aš nooooriu :D
Taigi, jūsų pailsėjusioms (arba ne) akims pristatauuuuu *groja būgnai*:

Trisdešimt penktoji dalytė!

-Ahaaa, vieni.-sukikenu.-Na ir ką mes vieni veiksim?-šypsaus.
-Siaubsim bariuką!-Alexas.
-Gersim “FANTĄ”!-prasimuša mano šmaikštumas.
-Atlikinėsim akrobatinius triukus!
-Valgysim žuvį su bulvėm!
-Valgysim viską, kas pasitaiko po ranka!
-Hm… Atliksim kambarinės vaidmenį!
-Bučiuosimės...
-O ne ne ne, Alexyti-pupulyti, nepradėk!
-Gulėsim dviese lovoj…
-Alexanderi Rybakai! Šaaa! Aš šį vakarą buvau paskyrusi mini baro siaubimui ir maudynėms baseine!
-Tai išeina, kad paskyrei pasimatymą mini barui ir tuo pačiu baseinui? Oj oj oj, kokie mes iškrypėliai!-traukia mane per dantį
-Na taip, mane jie abu žavi…-dirbtinai nuliūstu.-O tu man nereikalingas.
Čia tik priedanga.-nuleidžiu galvą, bet iš tikrųjų šypsaus ir tramdau juoką.
-Na tu bjaurybe!-juokdamasis pribėga prie manęs, parverčia į lovą ir pradeda kutenti.
-Ba... bai...-bandau kažką išveblenti, bet taip nuoširdžiai juokiuosi, kad nėr nei jėgų, nei laiko. Kovosiu! Lengvai smogteliu Alexui į pilvą ir jis suvystytas. Apverčiu jį ir dabar kutenu AŠ.
-Na na na, zuikyti, kaip jausmelis?-kikenu ir stebiu žavingąjį besiraitantį iš juoko.
-Geee.... geeeeer...geeeeeeras.-Ir žvengia toliau.
-Nori daaar?-šypsaus. Šypsena nuo ausies lyg ausies.
-Neeee.....neeeeenooo.......nenooooriu.-Ir toliau taršo patalus raitydamasis.
-Gerai, baigiu. Bet pažadėk, kad manęs irgi nekutensi.
-Neeee....nekuuu....nekuteeeeensiu!-pažadėjo-tikiu. Tačiau kai patraukiu nuo jo kūno savo rankas, tas tučtuojau apverčia mane ant nugaros ir.... puola bučiuoti. Ištaikiusi pertrauką tarp festivalio sakau:
-Malonu, taaaip malonu, bet žaidi ne pagal taisykles! Taip negalima!
-Kaip tau negalioja taisyklės, taip ir man!-parodo liežuvį.
-Žinai ką, kekšyti, nekenčiu tavo liežuvio. Tikrai.
-Manai, kad be liežuvio aš tau sutikčiau TOKĮ malonumą?-nubrėžia ore milžiniško skersmens burbulą.
-Aš manau, kad su savo žirafos liežuviu tu mane nuvarysi į kapus. Tu visada jį rodai!
-Įprotis, Ingrid, įprotis.-šypsosi.-Na, baikim, ką pradėjom?-valiūkiškai sublizga akys.
-Taaaaaip, Alexai, baikim!-ryžtingai pasakau. Ir tai tęsiasi ilgai ilgai. Suspėjam baigti ne tik tai, ką pradėjom...


Puošnus laikrodis ant sienos prieš lovą rodo aštuonias. Aštunta ryto. Šalia manęs tyliai šnopuoja Alexas. Jo ilgos blakstienos lengvai virpa, plaukai vėjavaikiškai išsitaršę. Kitame kambaryje girdžiu knarkiantį Normaną. Išlipu iš lovos ir patraukiu lango link. Atsidarau jį, išeinu į balkoną ir įtraukiu gaivaus ryto oro. Lengvute rasa dar vis pasidengusios margaspalvės gėlės, augančios balkone. Tvirta ąžuolinė kėdė. Ne, dvi ąžuolinės kėdės. Ir staliukas. Pasiremiu ant balkono ranktūrio ir žiūriu į miestą. Miestas rūke. Tolumoj matau bokštą. Big Benas. Didelis apžiūros ratas. Upė. Tauerio tiltas. Besižvalgant kažkas mane apkabina iš nugaros.
-Aleeeeexyti, baik.-kikenu. Pabučiuoja mane.
-Deja, aš ne Alexas.-šyposi Federiko veidas. Šypsosi man.
-O, Fedi, labas rytas.-aš jam taip pat nusišypsau. Ir apkabinu.-Gal kakavos?
-Kas čia per mada? Kakava.-juokiasi.-Aš kaip tikras vyras-brendžio ir kavos noriu.
-Gerai. Pabūk čia, tuoj atnešiu.-nusišypsau ir tylutėliai nuslenku iki virtuvėlės. Iš šaldytuvo griebiu brendžio butelį, stiklinę. Užplikau kavą ir kakavą. Pasiėmusi padėklą grįžtu į balkoną.-Rytas labas, o šaunusis riteri ! Štai tau tavo kuklūs pusryčiai!
-Taip, alkoholis.-juokiasi.-Žinai, o tavo brolis-tikras šaunuolis.
-Žinau, kad jis superinis, bet vis vien tobulai moka mane užknist.
-Suprantu, ką tai reiškia.-atlaidžiai šypsosi.-Pats turiu dvi seseris ir brolį. Žinai, kaip pavadino mano vieną seserį?
-Neeee.
-Federika. Tai darželyj kietai būdavo: Federika ir Federikas. Su ja ir sutariam geriausiai. Beveik vienodi vardai kažkaip… artina.-oh, koooookia šypsena…
-Gražus vardas. ‘Federika’. Tęsiant kalbą apie Normaną…Normanas šiaip idealus brolis: linksmas, kai reikia padeda, bet kartais tos jo replikos… Nei į tvorą, nei į mietą.
-Teko pastebėt.-juokiasi.
-Vakar gerai pasilinksminot?
-Nerealiai, bet…
-Kas ‘bet’?
-Nenustoju galvot apie tave. Žinau, žinau, kad tu su Alexu, bet negaliu apie tave kaip apie potencialią merginą negalvot. Tu žiauriai mane trauki. Ir vakar, kai buvot vonioj… Buvo nežmoniškai skaudu klausyt visų tų garsų… Siaubingai blogai jaučiaus. Ir nieko negalėjau padaryt.-jo akis aptraukia migla. Paremia galvą delnų, perbraukia per plaukus ir toliau šneka.-Man atrodo, kad įsimylėjau tave. Kaip absoliutus ligonis. Žinau, kad niekad nebūsiu su tavim, bet myliu visvien. Supranti, tu kitokia, nei kitos. Tarkim, paskutinė mano panelė. Izabelė. Susipažinom per draugus. Graži, niekuom labai neypatinga,šeima nelabai pasiturinti. Viskas buvo gerai, kol nenusivedžiau jos į savo namus. O tada ir prasidėjo: Federikai, nupirk man suknelę, Federikai nuvežk mane ten, Federikai, noriu į Ameriką ir taip toliau. Ji pradėjo manimi naudotis. Kitos irgi. Tu ne. Viena, kuri to nedaro.
-Federikai, suprask, kad tokių kaip aš-begalės. Tik dar nesutikai Tos Tikrosios.
-Sutikau.Ir ji sėdi prieš mane…-suglumstu. Bet ačiū Dievui, yra, kas mane išgelbėja nuo visų nemalonių situacijų:
-LABAS RYTAS, PUPULIUKAAAAAI!-audringas pasisveikinimas. Normanas atsibudo.
-Labas labas.-dar kart pasižiūriu į Federiką ir nusprendžiu visą savo žvilgsnio energiją skirti Normanui.-Kavos? Arbatos? Kakavos? Brendžioooo?-lieku atvira burna ir vis tęsiu ‘o‘. Šalia brolio trumpasijonė (ilgis gal du milimetrai. Kam tada išvis tas sijonas?) blondinė su blakstienom lyg dangaus ir tinklinėm pėdkelnėm.-Ėj, o kas čia?
-Jau norėjau tau sakyt.-nekaltu žvilgsniu pažiūri į mane Fedis.
-Tai va, susipažinkit. Anabele, čia mano sesuo Ingrid. Ingrid, čia mano hmmm...-žvilgteli į lėlę barbę Normaniuks. Ši linkteli ir pradeda žvengt.-draugė Anabelė.
-Žinai,-taria tebekikendama.-tu man kažkur matyta.
-Mhm.-numykiu.
-Labas ryyyytas, draugai mano!-Alexanderis užgieda. Pro langą matau, kaip jis juda balkono link. Tada praeina pro barbytę ir priėjęs prie manęs apkabina.-Hm, kakava! Labas rytas, saulyte.-ir pabučiuoja mane. Anabelės akys didėja, didėja, didėja ir didėja. Pasigirsta čaižus klyksmas, nuvilnyjęs iš josios lūpų.

Turbūt reikėjo daaaaaaug kantrybės! :D Ačiū :*

Oho, žiauriai faina dalis, labai lauksiu tęsinio;PP

Bet kokia tu nedrauge, ilgesnės dalies idėt negalėjai... ;} Taip įdomiai skaičiau, pyst žiūriu, kad jau pabaiga ;D
O, žavingoji Marija, prašau dėk tęsinį greičiau :)

Kaip visada įdomiai :D tęsinio kuo greičiau...

bet Normanas tai gerulis : D patinka jis man : D
greičiau įdėtum dar : D

Kadangi laukiamas svečias, vardu įkvėpimas pastaruoju metu lankosi kasien, kasdien ir po naują dalį. Taigi, šiandien bandžiau rašyt su kontrastais. Jūsų teismui:

Triiiiim šeštoji!

-Kas yra, ko spiegi?-kiek piktai klausia Federikas.
-Taigi… taigi… tagi…-Anabelė bando išlement kažkokius žodžius, bet matosi, kad ji giliai šokiruota.
-Kas yra, dvasna?-Federikas tikrai pyksta. Šypsodamasi prieinu prie jo ir atsisėdu ant kelių. Pašnibždu į ausį:
-Federikai, nepyk. Susitinkam šiandien prie „Londono akies“. Septintą vakare.-niekas net nepastebi. Anabelė vis dar kliedi, Alexas juokiasi, o Normanas jau kumščiuoja barbytę.
-Taigi čia jiiiiiiis!-ji gal tikrai durna? Apsiverkia ir puola Alexui į glėbį.-Čia tu, Alexanderi! Aš nesapnuoju!-panelė vis dar rauda, o kakavius žiūri į mane išpūtęs akis.
-Jablynkšt jedreni feni!-sušunka Normanas.-Anabele, ką čia žolę rauni?
-O tu žinai, kad jis tas iš “Eurovizijos”?-sako ilgablakstienė, pagaliau nusikabinusi nuo Alexo kaklo.
-Jaučiuos kaip Mozė.-juokiasi Normanas.-Išgelbėjau tave, Alexai, nuo Anabelės glėbio.Tai žinoma, kad žinau.
-O galiu pasikviest čia draugių, kurioms tu taip pat patinki?-vis nerimsta blondinė kvadratu.
-Jokių draugių. Išvis, kaip tave tokią žemė nešioja? Matei, ką apsirengusi esi?-Federikas tikrai supykęs. Nežinau kodėl. Glostau jam plaukus ir stipriau prisiglaudžiu.
-Eik šikt! Pas tave pinigų daugiau nei proto!-Anabelė peribraukia per plaukus.
-Čiuožk į savo gezmobilį, glamžyk paršą ir dink iš akių.-Fedis atsistoja.-Palydėsiu.-Tada ramių ramiausiai paima Anabelę už parankės. Ši rėkia ir draskosi. Aš, brolis ir Alexanderis susižvalgom. Trinkteli durys, o tada prapliumpam juoku. Grįžta Federikas.
-Na tu, šelmi!-paploja Misteriui Pikčiurnai per petį Normanas.
-Bliamba, nenori būt mano apsauginiu?-juokiasi Alexas. O Fedis pasiima butelį brendžio ir užsiverčia. Spoksom į jį kaip susitarę.
-Kas yra, Federikai?-paliečiu jo petį ir prieinu arčiau. Matau, kaip tramdo ašaras.-Mes paliksim tave vieną, gerai?-paklausiu. Šis palinksi. Alexui ir Normanui žvilgsniu parodau ‘eime‘ ženklą. Išjudam iš balkono, brolis uždaro duris. Nueinam ant sofos.
-Kas jam?-klausia Alexas.
-Nežinau. Jis kažkoks keistas. Ne toks, kaip paprastai. Fedis tikrai dėl kažko griaužiasi. Bet nieko nesako.-nuliūstam ir mes.
-Tiesa, Alexai, persiprašau dėl tos moteries. Vakar ji tikrai buvo ir patraukli, ir gan protinga.
-Taip, taip. Kai išgeri viskas kitaip atrodo.-juokiasi Žavingasis.
-Šiandien man balti arkliai ganosi.-kikena.-Miegojau kokias keturias valandas. Manau, reikės vakare ‘vaistukus‘ gert.-juokiasi.
-Na jūs ir tusofčikai.-sakau Normanui.
-Bet net neįsivaizduojat, koks šitas miestas nuostabus naktį! Apšalęs buvau. Tiesa, susitikau vieną verslo partnerį. Pasisveikino kaip Heraklis.
-Am... O kaip Heraklis sveikinasi?-klausiu brolio.
- Dešine ranka ima už sutikto žmogaus dilbio ir iš visos jėgos krato. Jėgą mat demonstruoja.-juokiasi.-O ką jūs vakar veikėt?-‘nuskenuoja’ žvilgsniu mudu su Alexu Normanas.
-Aš einu pas Federiką.-paraudusi tariu.
-Aš valgyt noriu.-sako Alexas. Abu pakylam nuo sofos.
-Aš galiu įsivaizduot.-juokdamasis sako brolis. Nueinam į skirtingas puses, vienas kitam pamerkę akį.


Įeinu į balkoną. Pakylęs stiprus vėjas taršo mano plaukus, o gležni, bet kartu ir labai stiprūs vandens lašeliai glosto veidą. Federikas sėdi ir stiklinėm akim žiūri kažkur toli… Ten, kur nematau aš, kur nemato benamis šuo. Įžvelgia kažką daugiau, nei galiu įsivaizduoti. Visišką tylą karts nuo karto sudrumsčia automobilių pypsėjimas ar skrendantis lėktuvas. Pasiremiu į balkono turėklą ir pažvelgiu tolyn. Pamatau tiek nematytų dalykų… Negirdėtų garsų, nužuostų kvapų… Lašeliai tyliai kapsi ant mano veido. Neatsigręžiu į Federiką, tik tyliai pasakau:
-Kaip ir sakiau, šiandien septintą. Jei tik tu nori.
-Noriu…-kažkokia nesuvokiama kančia jo balse. Tuščias butelis ant stalo ir išsiliejusi kava. Federiko realybė.
-Niekada gyvenime nebūna tik gerai, Federikai, niekada.-tariu.
-Žinau.
-Negali skriausti kitų žmonių vien todėl, kad tau blogai. Neturi teisės.
Jis tyli. Tik jaučiu, kad atsistoja. Tolumoj matau milžinišką tiltą ir po juo plaukiantį mažulytį laivą. Kontrastai. Kelio pilkumas ir švelnus rūkas, apgaubęs visą milžinišką miestą. Iš kažkur atsiranda žmonių. Jauni, seni, skubantys, susikrimtę, pikti, suglumę, besijuokiantis, mylintys… Visų skirtingi gyvenimai. Visų skirtingi likimai.
Šalia manęs atsistoja Fedis. Taip pat pasiremia į turėklą. Dar kart nužvelgia miestą, akyse suspindi ašaros. Sunkiai įkvepia.
-O ką daryt tada, kai žinai, kad tau nebeliko laiko kvėpuot?

Paverkiam, paplojam, laukiam naujos dalies! Ačiū jums, mielosios draugelės, už kantrybę!