FF:Ingrid gyvenimas. THE END.

OMG, tokia linksma istorija. Būtinai mestelk tęsinį :44:

Pasistengiau, parašiau ilgą dalį! Jėėėėj! :D

Part No.9

Aš užsimerkiu ir rankomis užsidengiu veidą. Staiga išgirstu klyksmą ir kažkoks duslus garsas pasiekia mano ausis. Atsimerkiu ir apsičiupinėju. „Aš gyva! Gyva!“, pagalvoju. Tačiau dar prireikia įsignybti, kad patikėčiau savo laime. Kątik mane nudėti žadėjusi panikė raitosi ant žemės, o prie durų stovi... Karlas. Jis man pamerkia akį ir užkaukia: „It‘s Britney bich!”. Staiga pajuntu skausmą. Iš kojos taškosi kraujai. Gaaaaš. Tada išgirstu prislopintą balsą:
-Britney bich, eik čia.
Pasilieku virtuvėj ir pakeliu tą lamą, kuri kėsinosi į mano gyvybės siūlą. Karlas mane pašaukia vardu. Ramiai nueinu į koridoriumi, o ten-Normanas, paskendęs kraujyje. Staiga prisimenu: Alexanderio faniūkė rankose laikė kruviną peilį. Brolis atsisuka į mane ir liūdnai nusišypsojęs pasako:
-Darausi kraujo vonias,-ir užsimerkia.
Puolu cypti, o Karlas pasako:
-Skambinsiu draugam į ligoninę, paprašysiu parūpinti palatą ir gerą specialistą.Ingrid, brangioji, viskas bus gerai. Svarbiausia-ramybė.
Pašnekėjęs su bičiuliais, Karlas išdėsto situciją ir taria:
-Mieloji, važiuok su Karlu. Imk mano mašiną, ir važiuok.Aš pasiliksiu čia ir sutvarkysiu tą nuprotėjusią mergą.
Po kelių minučių jau riedam keliu, o po sekundėlės pamatau ir pačią ligoninę. Sakau Normanui, kad laikytųsi ir tiesiog reikalauju, kad nebūtų durnas ir netyčia nenumirtų, nes kas pabus mano apsauginiu? Juk aš įžymi, po galais! Neiškentusi apsiašaroju.
Tik atvažiavus mus pasitinka keletas Pirmosios Pagalbos Punkto budėtojų. Brolį paguldo ant gulto ir nuveža, o prie manęs pripuola žavus jaunas daktaras:
-Aš Martinas, jūsų vyro kolega ir draugas,-žavingo nusišypsojimo pertraukėlė,-O jūs kuo vardu?
-Išdėstysiu trumpai ir aiškiai: pirma-Karlas-ne mano vyras, antra-vyrai, kurie kas rytą ant savo galvos užsiverčia bent po toną plaukų želės manęs nežavi, trečia-jūsų flirtas mane vemt verčia ir galų gale ketvirta-jūs esat pats didžiausias mulkis, kurį man kada teko regėt. Miršta mano brolis. MANO BROLIS, o jei aš nebūčiau jūsų sustabdžiusi, dabar jau jūsų ranka būtų ant mano užpakalio, o liežuvis-burnoje. Taip kad siūlyčiau nuleisti garą, o jei trūksta „ekstrymo“-šokti su parašiutu.
Martinas nusijuokia:
-O jūs, Ingrid, esate šauni moteris!
-Nepamenu, kad būčiau jums sakiusi savo vardą.
-O ir nereikia. Tavo vardą dabar žino VISI. Dienraščiai, laikraščiai, žurnalai-visur pilna tavęs ir to pienburnio nuotraukų.
-Jis ne pienburnis. Alexandras jo vardas. Įsiklausėt? A-L-E-X-A-N-D-R-A-S!
-Žinai, kale, ne tau ant manęs šaukt. Kai dulkinies (atsiprašaaaaaauuuu) su kuo papuola ir vilioji įžymius bernus tau neturėtų būt skirtumo, kas šiandien padės ranką ant užpakalio.
Nebeiškenčiu. Trenkiu jam TOOOKĮ antausį, kad paskausta delną. Tada dar vieną, ir dar vieną, kol galų gale nusiraminu, ir pro dantis iškošiu:
-Aš nesivalkioju su kuo papuolė. Aš nevilioju įžymių vaikinų. Ir man YRA skirtumas, kas įkiša liežuvį man burnon,-akyse sublizga ašaros. Bandau pro jį praeiti, tačiau tas čiumpa man už plaukų.
-Nepykdyk manęs, mažule. Žinai, tu karš....,-Martinas nespėja baigti sakinio, kai mus apakina ryškūs automobilio žibintai...

geeras. jau ir kriminalinis trilelis darosi;D
dar!

Ūūū, dar.

Tęsk toliau.

geraj cia :juokiasi:
nju, vnž, tesinio reik ;)

dar būtinai :DDD

Depresiška dalis. Juk turim kada nors pereiti prie rimtų dalykų! :D

Dešimta dalis.

Iš mašinos iššoka Karlas, rėkdamas:
-Išprotėjusi fanė irgi sužeista. Griūdama persirėžė pilvą. Greičiau ką nors kviesk, Martinai! Skubėk! Ji nukraujuos!
Martinas užgieda:
-Taip Karlai, aš tuo pasirūpinsiu,-pribėga prie automobilio, ištraukia sužeistą merginą ir nešdamas ją ant rankų nubėga į ligoninę.
Karlas prieina prie manęs ir apkabina. Tada pradeda pasakoti istoriją:
-Ta mergina-Helena. Jai dvidešimt penkeri ir ji PAMIŠUSI dėl Alexanderio. Perskaičiusi laikraštyje, kaip tu jį ten išdavei ir koks jis nelaimingas, nusprendė tave nudėti.
-Kokia ji miela,-dirbtinai nusišypsau,-Juk taip gera žinoti, kad kažkas tave nori nužudyt. Labai geras jausmas!
-Gerai, gerai, sarkastike didžioji. Pašnekėkim apie mus.Gal manai, kad aš esu kvailas, ir nemačiau, kas dėjosi, kai aš atvažiavau?
Tyla. Jau porą minučių tylim. Šią ramybę pertraukia sutrikusio Karlo balsas:
-Žinai, aš tave myliu, bet nežinau ko tu nori iš manęs. Ko tikiesi. Ką jauti. Ką galvoji. Neriuosi iš kailio dėl tavęs, Ingrid. Kenčiu tavo brolio patyčias ir net aistrą Alexanderiui. O tau vis dar kažko reikia. Mūsų vestuvės turėjo įvykti prieš pusę metų, tačiau paskutinę dieną pasakei:“Ne, nieko nebus. Man labai svarbus orkestras ir mano darbas.“ Tik aš nesuprantu, kaip kvailas orkestras gali trukdyti meilei.Nemanyk, kad nežinau, jog vestuves atšaukei dėl savo ex. Tą dieną tu gavai žinutę, ir visa išbalai kaip drobė. Nuėjai į tuoletą, po to susitikai su keliom draugėm .Telefonas buvo namie, o skaityti, kaip žinia, aš moku. Žinutėje buvo tokie žodžiai: „Ingrid, gerai pagalvok, ar tikrai myli Karlą. Aš negaliu tavęs pamiršti. Alex.“ , o šiandien atvažiavęs pamačiau Martiną taip arti tavęs, kad net bloga pasidarė.
-Niekas nedavė tau teisės skaityt mano žinutes. Ta Alexo SMS nieko nereiškė. Visiškai. Martinas-tikras šlykštynė. Tik atvažiavau, pradėjo kabinėtis ir siūlyt intymias paslaugas.
-Ingrid, meluoji ne man. Meluoji pati sau. Žudai save iš vidaus diena iš dienos. Specialiai gilini žaizdą. Ir man, ir sau. Martinas ne toks. Jis turi šeimą, jis geras ir doras. Jei pati nebegali savęs valdyti, neversk kaltės ant kitų. Alexanderio žinutė tau reiškė daug. Labai daug.
Išgirstu moterišką balsą:
-Gaivinkite ligonį, gaivinkite!

oo, kiek kraujo! ar bus aukų?
dar dar dar!

rimtai kiek čia kraujo :D daar

Daaar.

Kuo toliau, tuo įdomiau. Tęsk toliau.

Venuolikta dalis.

Karlas nepasimeta. Pačiumpa mano ranka ir sako:
-Užteks Britnės gyvenimo istorijų kartojimo. Bėgam.
Karlas atseka iš kurios palatos sklinda garsas ir įbėga į ją, liepdamas man pasilikti už durų.
Laukiu tik penkioliką minučių, o jau du kartus girdėjau įsakmų: „ATSITRAUKT!”
Dar po keletos minučių sedėdama ant suoliuko neramiai užmiegu. Sapnuoju brolį. Save ir brolį. Abu mažiukai lakstom su laistymo žarnom ir taškomės vandeniu. Jis man rėkia:
-Mažuliuke, atsargiai, kad vandens srovė tavęs nenuneštų,-tai pasakęs pamerkia akį ir…išnyksta. Dar nepradėjus jo ieškot, mane pažadina sodrus balsas. Šiaip ne taip atsimerkusi prieš save išvystu apsiblaususias, bet ryškiai žalias neįtikėtino gražuolio akis. O Dieve, kas jis toks? Kodėl jis toks gražus?… Mane iš svajų pasaulio ištraukia žodžiai:
-Ingrid, brangioji, Normanas gyvas, bet ne visai sveikas. Išprotėjusi fanė, kitaip Helena, peiliu pradūrė jo plautį. Tiksliau ne tik pradūrė, bet dar ir pasukinėjo peilį. Prireiks kelių operacijų, bet viskas bus gerai. Liks gyvas ir truputį nesveikas.
Staiga suprantu, kad tas gražuolis buvo…. Karlas. Sakau jam:
-Ačiū tau, Karlai. Labai ačiū,-akyse eilinį kartą per šią dieną suspinda ašaros,-Nežinau, kaip man būtų baigęsi, jei ne tu. O Normanas dabar kažkur keliautų su ateiviais.
Brangusis nusijuokia ir taria:
-Taaaaip. Ateiviai jo aistra. Žinai, važiuok namo ir išsimiegok. Ryte nuvažiuok į žaislų parduotuvę ir vaistinę. Žaislakrautuvėje nupirk diiiidelį ateivį, o vaistinėj-“Marsiečių”. Visai nesvarbu, kad jie skirti vaikams. Normanas pats dar nėra visai išsivystęs,-“simpatizuoja” Karlas mano broliui.
-Gerai, aš jau važiuosiu. Jei kas-skambink,-apsisuku ir nužingsniuoju, bet jaučiu, kad Karlas vis dar žiūri man pavymiui. Kai atsisuku, jis jau eina link savo kabineto. Staiga, pati nesuprasdama kodėl, pašaukiu jį. Šis atsiuka, o aš tariu:
-Galiu prisiekti, kad kai tu mane pažadinai iš miego, norėdamas pranešti vieną gerą, vieną blogą naujieną, pilve man skraidžiojo drugeliai,o mintyse pagalvojau:”Kas šis nuostabus bičas?”-droviai nuleidžiu galvą,-Pradėkim pažintį iš pradžių. Viską darykim iš naujo.
Žavusis nepažįstamasis skriste priskrenda prie manęs ir taria:
-Aš Karlas. Daktaras Karlas. Malonu susipažinti.,-ištiesia savo tvirta ranką ir nusišypso taip, kad vos nenukrentu ištikta komos.
-Mielasias daktare, ar niekas nesakė, kad negalima megzti romanų su savo pacientų seserimis?
-Man nėra jokių taisyklių.Be to-romanus aš neriu, o ne mezgu. Aš laisvas. Ir gražus!,-jis nusijuokia ir pamerkia man akį,-Taigi, koks, sakėte jūsų vardas?
-Aš Ingrid. Smuikininkė Ingrid. Gal girdėjote apie mane? Aš šiuo metu esu labiausiai aptarinėjamas žmogus Norvegijoje.
Karlas įžūliai nusišypso ir sušnibžda:
-Nevykusi pažintis. Visiškai.
Pajuntu jo šiltas lūpas ant maniškių...

Atgaiva jūsų išvargusioms sieloms ir galvoms. Tikėtina, kad Karlas suvaldys savąją Ingrid, ir Alexas liks LAISVUTIS :D Bet nepažadu.

Tesinio, tesinio! ;DDD Idomu. ;D

Awww kaip miela. Dar.

dar toliau... ;)))

dar dar. pasiilgsiu laisvai besiliejančio kraujo ;D

o kodėl istorija nejuda į priekį?

viską perskaičiau. man patiko. Tęęęsinio!! : DD

Po ilgų apmąstymų ar išvis verta toliau betęst, nusprendžiau, kad verta ir dabar jūsų teismui:

Dvyliktoji dalis.

Ta diena, kai Alexas laimėjo „Euroviziją“, greičiausiai buvo viena geriausių mano gyvenime. Šokau, dainavau ir visai įmanomais būdais ėjau iš proto. Karlui buvo naktinis budėjimas, tad Normanas atvažiavo pas mane. Kartu traukėm „Fairytale“ ir šokom. Buvo siaubingai linksma! Žinoma, išaušta kita diena, ir viską turi pamiršt. Toks tas gyvenimas.
O dabar jau pusė metų po to džiaugsmingo įvykio. Visas pusmetis, o spauda dar vis rašo apie Alexanderio asmeninio gyvenime peripetijas. Štai, jis dabar jau turi merginą. Žinant kakavinuko pomėgį flirtuoti, tai nė kiek manęs nestebina. Kai pirmąkart pamačiau antraštę žurnale apie jį ir tą panelę, galvojau, kad nusprogsiu. Žinoma, Normas suskubo paskambinti:
-Seserie, ar matei kas puošia „Sladder“ žurnalo viršelį?
-Aha.
-Ir tu nesidžiaugi?
-O turiu tam pagrindą?
-Taip. Juk tu irgi labai mėgsti kakavą. Tai pagalvok: jeigu Alexas susirado panelę, savaime aišku, kad jis nebepirks tiek daug kakvos, nes bus užsiėmęs bučinukais su kažkokstenpanelėsvardas. Vadinasi tau daugiau liks!
-Anė. Ta panelė yra Anė. Bet tu vis vien kvailas. Tavęs jokia moteris neims į vyrus.
-Mano akys gražios. Aš jas pavergiu savo gundančiu žvilgsniu.,-kvatoja jis man į ausį.
-Tu su savo dantim gali laukus art.
-Sesute, tai tavo darbas. Aš jau užimtas.
Nutylu, nes nusprendžiu pabūt protingesne. Mintyse visvien galvoju, kad jis nesveikas. Spengia tyla.Bet, žinoma, brolis vis vien praveria savo žabtus:
-Dabar galvoji, kad aš nenormalus, ar ne?
-Panašiai. Galvoju, kad tu nesveikas.
-Kaip gera, kai kažkas mano, jog tau reikia gydytis! Malonu žinot! Bučkis. Iki.

Numetamo ragelio garsas. Tyla.

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Štai dabar lapkritis. Norvegijoj krūūūūvos turistų. Nutuokiu, kad pusė iš jų atvažiavo „netyčia susitikt Alexą“, nes turistų pagrindą sudaro panelės iki 27 metų. Kad ir nelabai karšta, į lauką pasiimti „šviežios“ spaudos išbėgu su naktinukais. Eiliniai laikraštukai ir... o kas čia? Raudonas vokas. Širdutės. Karlas nusprendė nustebint mane. Jetau, siuntėjas iš Latvijos. Greitut greitutėliai nubėgu į namą, klesteliu ant sofutės ir įkišu nosį į laišką:
„Sveika, mieloji Ingrid!
Skaitant pranešimus spaudoje labai sunku nuspręsti katras iš jūsų-tu ar Alexanderis-yra geras žmogus. Tačiau aš ginu tave. Man atrodo, aš netgi įsimylėjau tave. Dieviška esi. Tobula moteris. Karlas-ne kliūtis. Galim būti meilužiais. Jeigu bijai jo,bet nori atsisveikinti, galiu jį pašalinti. Pažinčių turiu visame pasaulyje. Tik pasakyk. Pridedu savo numerį, jei ko prireiktų. Jei kas nuskiriaus-pranešk. Greit dings nuo žemės paviršiaus. Stebiu tave ir tavo aplinką.
Tavo-Janis.“

Džyzaz Kraist, kas čia per ligonių priimamasis? Man savų šeimos narių ligų ir nesveikybių neužtenka, dar vienas idiotas.
Durys atsilapoja ir įlekia Karlas. Jam pabodo Britnė. Dabar parsisiuntė „Pussy cat dolls“ albumą ir išmoko visas dainas. Prausiasi duše ir girdisi „WHEN I GROW UP, I WANNA BE FAMOUS, I WANNA BE A STAR!”. Šįkart išlaužęs duris dainuoja palaimingą “JAI HO!”. Dainingas vyras. Nutiko kažkas labai gero: pasisveikinimui pakelia mane ant rankų, mes pasibučiuojam. Tas mane apsuka ir pastato ant žemės. Juokiamės. Iki tol, kol nepamato laiško. Pradeda skaityt su šypsena, o baigia su tokia panieka veide, kad OHOHO. Pasižiūri į mane ir sako:
-Tai dabar tavęs turiu bijot. Nes nudėsi kitaip.
-Karlai, čia paprasčiausias laiškas. Šiandien gavau. Nuo kažkokio Janio. Negi dabar pyksi?
-O tu išvis skaitei kas ten parašyta? Ten grąsinimas, kad mane nužudys. Labai smagu žinot, kad už bet kurio kampo gali slėptis žudikas ir mane nupilt, kai tik tau to prireiks.
-Bet aš gi neprašysiu. Nebūk kvailas.
-O tu gal jam paskambink. Paskambink. Sakyk: Myliu tave, noriu būt kartu, tik nužudyk Karlą.,-jis absoliučiai nebesivaldo. Griebia vazą ir tėškia į žemę. Tada atplėšia duris, o per savo ašaras, kūkčiojimą ir verksmą išgirstu kaip jos užsitrenkia. Guliu. Verkiu. Tylu. Viršūnė.
Apytiksliai po kokio pusvalandžio išgirstu duru skambutį. Nusprendžiu neatidaryti ir nereaguoti. Tačiau atėjūnas taip įkyriai skambina, kad esu priversta nueiti ir atidaryti. Tikiuos, kad už durų manęs laukia brolis. Jis nelabai koks rimtuolis, bet išsiverkt galėsiu. Eidama link durų dar pamatau save veidrodyje: užtinusios akys, nubėgęs makiažas... Taip, čia tu Ingrid.
Atidarau duris ir pamatau ne tą, ant kurio peties galiu išsiverkti, bet tą, dėl kurio iš tikrųjų verkiu. Uždarau duris. Ryžtingai nueinu prie veidrodžio. Nusišluostau ašaras. Prieinu prie durų ir atidarau. Sunkiai tramdydama ašaras, sukandusi dantis, užverktom akim šypsaus: „Labas. Kaip netikėta ir malonu čia tave išvysti!...”

Džyzaz Kraist, jėga xD,man patinka. Dabar tikrai negali sustot rašyt.

Žodis, kurį galiu parašyti, būtų dar.