FF: viena pasaka baigiasi, prasideda kita

Aaa... Neištikimybė. Jes. Kitos dalies laukiu. :)

Ir aš laukiu:))

dar dar dar :44:

Nereali FF.Tęsinio.

Dėkui meginos. Labai jums ačiū :*

11 dalis

-Alexai, manau taip nederėtų...-tariau susimąsčiusi.
-Ko?
-Na, supranti, aš Lietuvoje...
Ruošiausi pasakyti jam, kad Lietuvoje turiu mylimajį, bet nusprendžiau kurį laiką patylėtį.
-Kas Lietuvoje? Ką tu nori pasakyti, Sandra?
-Nieko, pamiršk.
Alexanderis žiūrėjo man tiesiai į akis. Tas žvilgsnis buvo toks verentis. Atrodė, kad jis mato mane kiaurai. Pasižiūrėjau į kitą pusę ir pamačiau ateinančius Simoną ir...ne to negali būti. Šalia Simonos kuo puikiausiai nusiteikiąs ėjo tas idiotas. Tas padugnė, kuris mane užpuolė viešbučio koridoriuje. Mane išpykė karštis, o poto šaltis. Laikas tarsi sustojo. Viskas vyko lyg filme su sulėtintu vaizdu. Simona šypsojosi ir artėjo link mūsų. Neikiek neatsilikęs nuo jos ėjo bjaurybė...Derekas. Lygtais toks jo vardas.
Jie jau buvo prie mūsų.
-Labas, Sandra.-šyptelėjo man Simona.
Aš negalėjau nieko jai atsakyti, nes kaip pamišelė, išpūtusi akis žiūrėjau į Dereką.
-Laabas...Sandra.-nusišypsojo man Derekas.
Jis elgėsi taip lyg nieko nebūtų nutikę.
Žvilgtelėjau į Alexą tarsi sakydama jam "Daryk ką nors".
-Sandra, susipažink, čia mano geriausias draugas - Derekas.
Jis jo geriausias draugas? Negalėjau tuo patikėti. Tai negalėjo būti tiesa.
-Šitas...yra tavo GERIAUSIAS DRAUGAS?-persigandusi paklausiau Alexo.
-Taip.-ramiai atsakė jis.- o ką?
-Ne, nieko. Viskas gerai.-nebuvo prasmės sakyti tiesios, juk vistiek niekas nebūtų manimi patikėjas.
-Sandra, atleisk,-tarė Simona.-aš neturėjau tau meluoti. Bet aš buvau labai ant tavęs supykusi, suprask mane...
-Viskas gerai.-pasakiau Simonai.
Buvau pernelyg sukrėsta, kad įstengčiau ant kažko pykti.
Idijotas Derekas keistai į mane pasižiūrėjo. Tada nutaisė kreivą šypsenėlę ir tarė man:
-Sandra, toks tavo vardas, tiesa? Galbūt gali trumpam kai kur su manim nueiti?
Paurčiau galvą.
-Nagi, eik su juo.-tarė Sima. Alexas jai pritarė.
-Gerai.-tariau.
Priėjau prie dereko. Eidama jaučiusi it sapne. Visi pastatai ,atrodė, judėjo. Žemė svyravo po mano kojomis.
Kai buvom šiek tiek paėjėja nuo Simonos ir Alexanderio, Derekas sugriebė mane už rankos ir tarė:
-Klausyk, kale, nebandyk niekam prasižioti kas įvyko viešbutyje, nes kitaip tu neįsivaizduoji kas tau gali grėsti.
-Užsikišk, gerai? Niekam nieko nesakysiu, bet tu daugiau nebandyk prie manęs lysti.-kažkodėl tą akimirką pasijaučiau itin drąsi.
Jis paėmė mane už kaklo ir pradėjo smaugti.
-Darysiu su tavim ką norėsiu, kekšyte.-jis pradėjo garsiai kvatoti.
Skruostu man nuriedėjo ašara.
-Prakeiktasis.-tariau tyliai ir vyliausi, kad jis neišgirdo.

Buvo pagyrų, reikia ir kritikos.
Kaip supratau, jie vis dar oro uoste? Taip? Tada įsivaizduok: jis ją pasiveda toliau ir pradeda smaugt, kaip tu rašei. Tai blemba, žmonės akli, ar ką, kad nemato?
Kitas dalykas. Visai nematau to pačio veiksmo. Nevaizdingai parašyta. Turi skaitytojui PERTEIKT taip, kad jis vos ne pats jaustų, kaip ten viskas vyksta.
Nesakau, kad mano FF tobulas, anaiptol, bet tiesiog duodu Tau patarimų, kad nebepasitaikytų kažko panašaus :)

Koks nesveikas tas Derekas...
Lyg idiotų būtų maža tai dar vienas... :DDDDD

užmušiu tą Dereką ;DDDDD
aj,vnž, dar ;DDD

aha lauksim

Laukiam,laukiam;]

12 dalis

-Ką tu pasakei?-paklausė Derekas.
-N-n-nieko...-skruostais man nuriedėjo kelios ašaros.
Derekas paimė mane už rankos ir nusitempė prie Simonos ir Alexanderio.
-Paskubėkite, jau turime lipti į lėktuvą.-tarė Alexanderis.
Visi keturi mes nuėjome prie lėktuvo. Palaukėme pora minučių ir įsėdome į jį.
Suskambėjo mano mobilusis. Negalėjau tuo patikėti - skambino Robertas. Buvau visai jį pamiršusį. Nuspaudžiau atsiliepmo mygtuką ir lėtai prisidėjau telefoną prie ausies.
-Sandra? Sandra? Kur tu esi? Kodėl tu ne namie? Ar tau viskas gerai?-pabėrė kllausimus Robis.
-Robertai, žinau, kad ką aš dabar pasakysiu bus visiška kvailystė, bet tu privalai manęs išklausyti...
Tylos pauzė.
-Kalbėk.
-Na, matai. Taip įvyko, kad aš dabar lėktuve ir...na...tuoj skrsiu į Oslą.
-Kurrr?
-Į Oslą. Į Norvegiją.
-Ne ne ne. Tu juokauji!
-Ne, aš nejuokauju.-liūdnai pasakiau.-aš skendu į Norvegiją su...Alexanderiu Rybaku.
-Su Eurovizijos nugalėtoju?
-Taip.
-Tau gal smegenėlių sutrenkimas ar kažkas panašaus?
-Lėktuvas tuoj pakils, man reikia išjungti telefoną.-pasakiau norėdama išsisukti nuo šito jo klausimo.
Padėjau ragelį.
Nežinojau ką daryti. Norėjau grįžti į Lietuvą pas savo vaikiną. Bet tuo pačiu nenorėjau išsiskirti su Alexu.
Nejaugi aš jį įsimylėjau?
Ne, negali būti. Jis tikrai negali būti mano. Aš jam "ne lygis". Bet galbūt...
Taip begalvojant, man pradėjo merktis akys. Vaizdas liejosi, kol galiausiai aš jau nieko nebemačiau.
Jaučiau pučiant nestiprų vėjalį, kuris švelniai kedeno man plaukus. Staiga atsimerkiau ir pamačiau didelį lauką auksinės spalvos rugių. Lauko gale kažkas stovėjo. Aš ėjau pirmyn norėdama tą kažką pasiekti. Bet jis vis tolo ir tolo, kol galiausiai dingo iš mano akiračio.

Staiga visas rugių laukas dingo. Supratau, kad tenai buvo tik sapnas.
-Sandra, nemiegok, nemiegok.-girdėjosi kažkoks balsas.
-Ką...?-pralemenau.
Pažvelgiau pro langą. lėktuvas leidosi ir man pasirodė, kad kiek per greitai.
Staiga suvokiau, kad lėktuuvas krenta.

Dar dar dar dar! :)*

tęęsinio ;DDD
ir kuo greičiau ;D

OMG!DAR!

Labai įdomu :D tęsk toliau ;D

Labai labai visoms ačiū ;*

13 dalis

-Kas čia darosi?-dar nevisiškai suvokdama situaciją paklausiau Simonos.
-Lėktuvas krenta, Sandra, mes mirsim. Dabar jau tikrai galas.- tarė Simona pilnomis akimis ašarų.-o aš taip ir nepasibučiavau su Alexu...
-Ką čia kalbi? Mes negalim mirti...mes negalim...
Simona manęs neklausė. Ji nusibraukė ašaras sau nuo skruostų ir rankomis užsidengė veidą. Simona visa tirtėjo iš baimės. Ji buvo jauna mergina ir labiausiai ko ji bijojo, buvo mirtis.
Vieni žmonė, kurie buvo lėktuve panikavo, kiti tyliai verkė, o tretieji meldė Dievo, kad juos išgelbėtų. Staiga aš pamačiau mažą mergytę, sėdinčią vieną ant sėdynės ir žiūrinčią pro langą. Pribėgau prie jos. Ji tyliai verkė. Pasiėmiau mergaitę ant rankų ir tariau:
-Neverk, viskas bus gerai.
Tada stipriai prisiglaudžiau ją sau prie kūno. Mergaitė pažiūrėjo į mane ir pasakė:
-Aš bijau.
-Nebijok. Viskas bus gerai.
Staiga aš pajutau skausmą visame savo kūne. Pajutau, kad guliu ant žemės. Po keliolikos sekundžių išgirdau sprogimo garsą. Aš užsimerkiau.
Regėjau baltą spalvą. Aplink mane nieko nebuvo, vientik akinančiai balta spalva. Aš ėjau tiesiai siauru tuneliu, kol pamačiau savo močiutę, senelį, prosenelę, pusseserę. Mačiau žmones, kurie jau buvo mirę. Tuo metu aš nieko nebijojau, tiesiog norėjau eiti pirmyn, bet mane sustabdė mano močiutė Agota. Ji tarė:
-Apsisuk ir grįšk atgal. Tau čia dar ne vieta. Tu turi pasirūpinti Helena...-nepabaigusi sakinio mano močiutė išnyko.
Apie kokią Heleną ji kalbėjo?
Staiga aš atsimerkiau ir priešais save pamačiau tai kas liko iš lėktuvo. Apsidairiusi aplinkui išvydau daugybę žmonių lavonų. Mano delne buvo mažos mergaitės rankytė. pabandžiau ją papurtyti. Mergaitė atmerkė savo akis ir pažiūrėjo į mane.
-Ar čia rojus?-paklausė ji.