FF: viena pasaka baigiasi, prasideda kita

Ė,tai palauk,jis jai pasipiršo po dienos ar poros dienų draugystės :D .Čia dabar

Sakau, man irgi ta pati mintis į galvą šovė kaip ir Justei. Geeeras. Aš kažko per daug pesimistiška pasidariau, taigi labai nepykit :D Kažkaip per daug viskas romantiška ir gerai, po kažkokios katastrofos, visi tokie laimingi, mamų neteke, dzin visiem, visi tokie relax take it easy :D Ok, tęsk ;)

24 dalis

Šypsodamasi žiūrėjau į Alexą.
-Bet ar ne per anksti?-paklausiau.-na, turiu omeny, kad susipažinome vos prieš kelias dienas, o tu jau man peršiesi...
-Na, juk nesakau, kad turime tuoktis tuoj pat. Praeis keli meteliai tada ir sumainysime žiedus, o pasipiršau tau todėl, kad tave labai myliu. Įsimylėjau iškart kai pamačiau. Na, ir man buvo įdomu ar tu norėtum tapti mano žmona.
-O, Alexai, koks tu mielas. bet žinai...aš nemanau, kad reiktų laukti dar kelis metus iki vestuvių.
-Ką tu nori tuo pasakyti..?-šyptelėjo Alxanderis.
-Na, kad...galėtume susituokti ir ankščiau. Žinoma, jeigu TU to nori.
-Ar aš noriu?-nusijuokė jis.-tai žinoma, kad noriu. Galėčiau su tavim susituokti nors ir rytoj!
Mes abu nusijuokėme.
-Na, gal rytoj ir nereikėtų, bet...Manyčiau galbūt po kelių kelių mėnesių.
-Po kelių mėnesių...hm...na gerai, kaip tik tu panorėsi mano meile. Beja, ar patinka žiedas?
-O taip, jis nuostabus!
Kai pavalgėme išėjome iš restorano. Aš buvau neapsakomai laiminga. Po kelių mėnesių aš būsiu ponia Sandra Rybak. Skamba išties neblogai. Žvilgtelėjau į Alexą, o jis į mane. Mūsų žvilgsniai susitiko. Tada mes pasibučiavome ir tas bučinys buvo nuostabiai nerealus arba nerealiai nuostabus.
Susikibome rankomės ir grįžome namo. Taip, išties tas restoranas buvo netoli namų. Kelyje mes dar sutikome didžiulį pulką paparacų kurie mus forografavo, filmavo ir uždavinėjo visokius kvailus klausimus. Ačiū Dievui sugebėjome nuo jų pasprukti. Jau įsivaizduoju kieno veidai puoš rytojaus Norvegijos žurnalų viršelius.
Grįže Heleną jau radom miegančią prie įjunkto televizoriau. {Paguldėme mergaitę į jos lovą ir patys nuėjome miegoti. Deja, atskiruose kambariuose. bet aš taip norėjau miegoti su Alexu. na, nieko, tam dar bus daug laiko po mūsų vestuvių.

patinka patinka man... :16: tik tas pavydas... :DD
As taj kad ir db su Juo griūčiau i vieną lovą :DDD
krč, raminuos :DDD
tęsinio gi norėčiau :DD

patiko xD

25 dalis

Po dviejų mėnesių

-Sandra! Sandra! Kelkis!-išgirdau kažkieno balsą.
Atmerkiau akis ir prieš save pamačiau Heleną. Nusišypsojau jai.
-Kelkis, Sandrut, šiandien tavo vestuvės!-sušuko ji.
-Ak taip, gerai, tuoj.
Taigi, šiandien mano vestuvės. Tekėsiu už Alexanderio Rybako. Aš tokia laiminga. Net negaliu patikėti, kad tai ne sapnas. Kad tai realybė. Esu tikra, jog šiandien bus laimingiausia diena mano gyvenime.

Lėtai nutypenau į vonią ir nusiprausiau savo apsiblaususias akis. Tada palindau po šaltu dušu.
Po to nuėjau į virtuvę. Beprotiškai nervinausi, todėl nenorėjau nė kasnio praryti.
-Sveika mieloji,-nusišypsojo Alexas.
-Labas rytas, Alexai,-tariau drebančiu balsu.
O taip, jau šiandien būsiu jo žmona...Tai neįtikėtina...
-Tu atrodai sunerimusi. Ar kas negerai?-paklausė mylimasis.
-Ne, viskas gerai. Tik, na suprask, aš labai jaudinuosi.
-Žinoma suprantu. Bet nusiramink - viskas bus gerai.
Alexas priėjo prie manęs ir apsikabino. Mes pasibučivome.
-Kas pusryčiams?-paklausiau jau šiek tiek nusiraminusi.
-Na...tiesą sakant aš nežinau. O ko tu norėtum?
-Nieko nenoriu. Gal tik kavos.
-Gerai, puiku. Dabar kaip tik verdu kavą. Kokios norėsi? Baltos ar juodos?
-Juodos. Ir norėčiau stiprios. Reikia kažkaip išsibudint.
-Gerai, panele. Jūsų noras man įsakymas.
Abu su Alexanderiu nusijuokėme.
Į virtuvę įtipeno Helena.
-Helena, mažute, ar norėtum ko nors pusryčiams?-paklausiau.
-Taip. Ko nors skanaus. Ar galėčiau paragaut to torto kuris yra šaldytuve?
-Ne, to torto neliesk. Jis vestuvėms. Bet...man atrodo dar liko pyrago nuo vakar. Alexai, pažiūrėk.
Alexanderis atidarė šaltytuvo durelias ir ištraukė nedidelį gabalėlį pyrago.
-O ačiū.-tarė Helė ir pradėjo valgyti savo skanėstą.
-Ar išsiuntei svečiams pakvitumus?-paklausė Alexas.
-Tai aišku. Ir jau seniai.
-Puiku. O Simona? Na, tavo draugė. Jos nepakvietei?
-Aišku, kad pakviečiau. Ji sakė atskris šiandien pirmuoju reisu Vilnius-Oslas. Jau greitai turėtų būti čia.
-Vidinasi gerai. Aš persirengsiu ir jau turėsiu važiuot. Tu atvažiuosi vėliau. Kaip tarėmės, gerai?
-Žinoma.-pabučiavau Alexą,-manau jau turėtum bėgt rengtis.
-Aha.-sutiko jis ir nuėjo į savo kambarį. Kuris jau greitai bus mūsų kambarys.
-O man ką daryti?-pasiteiravo Helė.
-Tu...tu gal irgi eik persirengt. Važiuosi kartu su manim.
-Gerai.-tarė ji ir išėjo.
Aš likau viena virtuvėje. pabaigiau gerti savo kavą ir nuėjau į kambarį. Girdėjau kaip sutrinksėjo durys, vadinasi Alexas išėjo. Apsirengiau savo nuotakos suknelę. Ji buvo fantastiška. Pas mane į kambarį atėjo helena. Ji taip pat buvo apsirengusi nuostabią suknelę. Šviesiai mėlyną, ilgą, pūstą. Atrodė kaip princesė.
Staiga išgirdau durų skambutį.
-Helena, brangioji, ar galėtum nubėgti atidaryt durų?
-Tuoj.-tarė ji ir nubėgo.
Po kelių minučių į mano kambarį įėjo Helena ir...Simona.
-Simona! Kaip aš tavęs pasiilgau. Eikš.-mes apsikabinome.
Bet ji neatrodė tokia laiminga kaip aš.
-Tai išteki už MANO Alexo, ar ne?-šiek tiek piktai tarė ji.
-Simona, juk tu puikiai žinai, kad jis nėra ir niekada nebuvo TAVO.
-Kodėl visada tu patinki vyrams, kuriuos įsimyliu aš?
-VISADA??? Tai buvo tik vieninintelis kartas. Turiu omenyje šį kartą. Bet apskritai manau, kad mums nereikėtų pyktis. Prašau, negadink man nuotaikos tokią dieną...
-Gerai.-šyptelėjo Sima.-atleisk jei suerzinau. Tiesiog aš...na, truputį pavydžių. Bet tik truputį.
-Nemanau, kad reikėtų pavydėt. esu tikra, jog ir tu susirasi savo tikrąją meilę.
-Galbūt jau ir suradau.-klastingai šyptelėjo Simona.

Oj.. Simona Simona... :DD Turi nuotaiką sugadint Sandrai, del savo pavydo... :DD
tęsinio :D

Tęsinio!

VSTUVĖS! xD tęsiam xD

Walio, vestuves! :DD
Tik kad ta Simona nebutu ko nors surezgus..
Greiciau duok maan tesini!

26 dalis

-Sandra, ar dar ne laikas eiti?-paklausė Helena.
Žvilgtelėjau į laikrodį.
-Ach, tikrai. Jau turim eiti. Simona, tu važiuoji su manim?
-Manau, kad taip.
-Tada gerai, einam. Pasiėmiau savo puokštę irmes išėjome į lauką. Gatvėje stovėjo didžiulis baltas limuzinas. Ir laukė manęs.
-O, Rybakas tikrai pasistengė.-sumykė Simona.
Įlipime į gražujį limuziną. O jis buvo nuostabus ir iš vidaus.
-Simona, ar aš gerai atrodau?-paklausiau.
-Tu atrodai nuostabiai.-nuoširdžiai atsakė ji.
-Ar lūpos gerai padažytos?
-Taip taip.
-Tušas nenubėgęs?-vis nerimavau aš.
-Ne, nusiramink pagaliau. Juk sakiau, kad atrodai nuostabiai.
Visą kelionę buvau didžiulėj įtampoj ir vis šio bei to klasusinėjau Simonos. Pagaliau atvažiavome. Išlipome prie didelės bažnyčios. Prie manęs iškart pribėgo tūkstančiai žurnalistų. Pasisitengiau greitai pro juos prabėgti neatsakiusi nei į vieną klausimą.
-Sandra, aš su Helena jau einam į bažnyčią, gerai? Tu ateisi vėliau.-tarė Sima.
Linktelėjau.
-Gerai.
Taigi, šiandien toji ilgai laukta mano diena. Iš visos širdies tikiuosi, kad niekas jos nesugadins.
-Netekėk.-išgirdau kažkieno balsą sau už nugaros.
Atsisukau ir pamačiau tai ko tikrai nesitikėjau pamatyt. Robertą. Tai tikrai buvo jis. Tiesa, kiek pasikeitęs. Užsiauginęs nedidelę barzdelę. Atrodė kažkoks kitoks negu tada, kai mačiau jį paskutinį kartą.
-Netekėk, Sandra.-tarė jisuždėjas ranką man ant peties.-jis tavęs nemyli. Tu jam būsi tik dar vienas žaisliukas. Sandra, aš tau bet ką atleisiu, tik meldžiu, eik su manimi. Grįžkim į Lietuvą ir pradėkim gyvenimą iš naujo.
Man nuriediejio kelios ašaros.
-Aš negaliu.-pasakiau tyliai.
-Sandra, iš akių matau, kad tu vis dar mylimane...
-Ne.-tvirtai pasakiau.-aš myliu Alexanderį.
-Nemeluok pati sau, Sandra...
-Aš...-ir nespėjus man daugiau nieko pasakyti jis mane pabučiavo. Į lūpas.
Keista, bet aš nesipriešinau. Jis apsikabino mano kaklą, o aš jo. jaučiau kaip daugybė paparacų mus fotografuoja.
Dabar jau viskas. Mūsų draugystė su Alexu baigta. Bet aš tikrai jį mylėjau. Ak, kodėl aš tokia kvaiša? Kodėl aš pasidaviau impulsui?

Robertas viską sutrukdė...

Kvaiša tas Robertas.Pf...

aaa.... YEY! VALIO! VESTUVĖS ŽLUGO, JI LIKS SU ROBKE! AŠ ŽINAU xDD

Kokia tu žiauri.. xD
O kaip Alexas? Kur dabar Jam, žmogui dėtis?.. xD

27 dalis

-Ne ne ne. Baik Robertai, prašau baik.-sušukau atstūmusi jį nuo savęs.
-Bet tau patiko.-patenkintas tarė jis.
-Aš turiu eiti...Aš turiu susituokti.
-Gal išprotėjai? Visi Norvegijos žurnalai tuoj išspausdins mūsų bučinio nuotraukas.
-Na ir kas? Alexas tų žurnalų nematys. Va. O dabar aš būtinai turiu eiti, nes jau vėluoju. Viskas. Ate.
Robertas sugriebė mane už rankos.
-Ar tu tikrai to nori?-liūdnai paklausė jis.
Nieko jam neatsakiusi nuėjau link bažnyčios. Jaučiausi labai blogai. Aš išdaviau Alexą mūsų vestuvių dieną. Kokia aš bloga. Po vestuvių tikriausiai eisiu išpažinties. Jeigu tos vestuvės apskritai įvyks. Juk bet kas galėjo pamatyyti šią sceną ir papasakoti jaunikiui. O, aš taip gailiuosi...
Įėjau į bažnyčią. Atrodo visi apsidžiaugė mane pamatę. Kol kas viskas buvo gerai. Bet tik kol kas...
Skambant vestuvių maršui nuėjau prie altoriaus. Širdis plakė be galo stipriai.
-Alexanderi Rybakai,-kreipėsi kunigas, -ar imate į žmonas Sandrą Glodenytę?
-Taip.-atsakė Alexas ir pažiūrėjas į mane nusišypsojo.
-Sandra Glodenyte, ar imate į vyrus Alexanderį Rybaką?
Galvoje kirbėjo tūkstančiai minčių. Taip. Ne. Ką man sakyti? Atsisukau į Simoną. Ji man padrąsinamai mirktelėjo. Po to bažnyčios gale išvydau stovintį Robertą. Jis žiūrėjo į mane ir esu tikra, jog mintyse maldavo "Sakyk "ne".
Pamiršusi viską, apsoliučiai viską, aš susikoncentravau tik į vieną žodį, kurį privalėjau pasakyti.
-Taip.-ištariau drąsiai ir tvirtai.
-Jeigu čia yra kas nors kas nori sutrukdyti šiai santuokai, tegu kalba dabar arba nutyla amžiams.-tarė kunigas.
Meldžiausi, kad tik Robertas tylėtų. Taip ir buvo. Niekas nepasakė nė žodžio.
-Skelbiu jus vyru ir žmona. Galite pabučiuoti nuotaką.
Mes su Alexu pasibučiavome. Jaučiausi tikrai laiminga. Man nerūpėjo Robertas. Man nerūpėjo niekas kitas, tiktai mūsų šeimyninė laimė.
Daugybė žmonių atėjo mūsų pasveikinti, įteikti gėlių ir kitokių vestuvinių dovanų.
-Sveikinu, mieloji, linkiu tau daug daug laimės.-priėjusi prie manęs tarė Sima.
-Ačiū.-švelniai jai nusišypsojau.
-Tai dabar važiuosim atšvęsti?-paklausė ji.-aš žiauriai alkana.
-Tau tik valgis galvoj.-pyktelėjau.-na gerai gerai, tuoj pat važiuosim švęsti. O kur Helena?
-Ji...ji...-Simona apsidairė,-man atrodo ji sakė...kad išėjo...
-Kur išėjo?
-A, tikrai. Ji išėjo į tualetą.
Nusijuokiau.
-Grai tada, aišku.
-Beja, o kur tavo vyras?-paklausė Simona.
-Hm...O Dieve brangus!
Pamačiau vaizdą kokio tikrai nenorėjau ir nesitikėjau pamatyti.
Alexanderis kalbėjosi su Robertu!