FF: viena pasaka baigiasi, prasideda kita

"Na,jis ne norvegas,bet kažkas panašaus" taikliai :D
O su robke taip ir turėjo būt,žinau,likimas,nieko nepakeisi xD

Tęsinio!

Nu aišku, visiška višta. Žmogui širdį sudaužė, bent atsisveikinus normaliai būtu, o čia dabar paliko nežinioj... kažkaip gaila man jo :D O Alexas, koks geraširdis, wooow. Tęsk :)

oh gash kokia intriga;D
tesinuka

21 dalis

Staiga į kambarį įbėgo Alexas.
-Kas tau yra? Ko verki?-susirūpinęs paklausė jis.
Žvilgtelėjau į jį.
-Alexanderi, aš padariau kai ką baisaus.
-Ką tu padarei?
-Aš...aš...žiauriai įskaudinau žmogų. Ir nežinau kas dabar bus.
Alexas prisiglaudė mane prie savęs.
-Nelabai suprantu ką turi omenyje, bet nusiramink. Viskas bus gerai. Juk prieš kelias minutes palikau tave šiame kambaryje be galo laiminga, o dabar atėjau ir tu taip verki. Kas atsitiko per tokį trumpą laiką?
-Atleisk man Alexai, labai atsiprašau, bet negaliu tau pasakyti. tai susiję su mano praeitimi ir aš norėčiau ją užmiršti. Ar padėsi man tai padaryti?
-Ak žinoma, mieloji.
Apsikabinau Alexiuką. Jo glėbyje jaučiausi tokia saugi.
-Žinai, mieloji,-tarė Alexas,-ruošiausi tau kai ką pasakyti, bet nežinau ar verta kai tu tokia susijaudinus.
Nusišluosčiau ašaras.
-Ne, ne, viskas gerai. Sakyk.
-Na...iš tikro manau pasiliksiu tai kitam kartui.
-Kodėl? Sakyk, Alexanderi, prašau tavęs.
-Nusiramink, nesinervink. Gal tau atnešti ramunėlių arbatos?
-Kokia dar arbata? Sakyk ką norėjai pasakyti.
-Ne, nieko nebus. Pasakysiu kitą kartą.
-Ot tai koks.-vaidinau supykusią.
-Ar sutinki šiandien nueiti pavakarieniauti į restoraną su manimi?
-Tai čia ir buvo tas, ką norėjai pasakyti? Žinai, aš tikėjausi kažko įspudingesnio...
-Ne, čia ne tas. Bet ar sutinki?
-Na, hm...-nusišypsojau,-of course, kad sutinku.
-Tada puiku!-tarė Alexius ir išbėgo laimingas iš mano kambario.
-Alexai, palauk! O ką tu man...? Ai tiek to...Vistiek kažkada turės pasakyt, niekur jis nesidės.
Bet po galais, ką aš apsirengsiu į tą restoraną? neturiu nė vieno drabužėlio. Oi, ir ką man dabar daryt?

patinka patinka man čia :53:
tęsiniooo :D

Man patiko, dėk tęsinį ;D

Ačiū visoms labai ;*

22 dalis

Man neliko kitos išeities kaip eiti prašyti Alexo pinigų. O ką aš daugiau galiu daryti? Nejaugi eisiu į prie bažnyčios prašyti išmaldos? Nu jau ne.
Lėtai atsistojau ir noėjau ieškoti Alexo. Suradau jį viename iš kambarių.
-Alexanderi...
-Mieloji, kas yra?
-Nežinau kaip čia tau pasakyti...Gal galėtum duoti man...pinigų?-tai pasakius stipriai užsimerkiau, kad nematyčiau jo išraiškos.
-A, pinigų?-tarė jis.-žinoma, tik ar galėčiau pasiteirauti, kam tau dabar reikia?
-Ne negalėtum. Na, tai yra galėtum. Sakykim nueisiu į parduotuvę.
-Na gerai, palauk truputį.-Alexas keliom minutėm išėjo, o aš jaučiausi kaip visiška kvaiša. Po keletos minutėlių atėjo Alxiukas ir padavė man nemažą sumelę pinigų.-eik ir nusipirk ko tau reikia, tik ilgai neužtruk, nes atsimink, šįvark mes vakarieniausime restorane.
-Žinoma. Ačiū tau Alexanderi.-pabučiavau jį.
Išėjau į parduotuvę. Šiaip ne taip ją susiradau. Tai buvo didžiulė parduotuvė, panaši į lietuvišką "Akropolį". Apvaikčiojusi daugybę parduotuvių pagaliau nusipirkau juodą vakarinę suknelę šiam vakarui. Ji buvo nuostabi. Taip pat nusipirkau drabužių kitoms dienoms, batelių, kosmetikos, papuošalų ir keletą drabužęlių Helenai.
Kai mano "shopinimasis" baigėsi suvokiau, kad praėjo labai daug laiko. Neturėjau nei laikrodžio nei mobilaus, todėl nežinojau kiek valandų. tad nusprendžiau iškart lėkti namo.
Kai grįžau namo, Alexanderio ten nebuvo. Svetainėje televizorių žiūrėjo Helena.
-Hele, kur Alexanderis?-paklausiau.
-Išėjo ir sakė tau pasakyt, kad greitai grįš.-atsakė mergaitė.
-O ar nesakė kur išėjo?
-Ne, tik sakė, kad greitai grįš.
-Ar seniai išėjo?
-Prieš...hm, na, nelabai seniai.
-A, aišku.
Nuėjau į savo kambarį ir dar kartą pasimatavau suknelę. Ji man idealiai tiko.
Staiga išgirdau atsidarančias ir užsidarančias duris. Tikriausiai grįžo gražusis Alexiukas.
-Sandra, kur tu?-sušuko jis.
-Aš čia, savo kambary.
-Galiu užeiti?
-Ne, nemanau.
-Kodėl? Mes jau turim eiti.
-Rimtai? Gerai, aš tuoj ateinu.
Apsiaviau žvilgančius juodus batelius, truputį pasidažiau ir nulipau į apačią. Tenai jau stovėjo ir manęs laukė dieviškasis Alexanderis Rybakas.
-O, Sandra, tu atrodai fantastiškai!-tarė Alexas.
-Ačiū. Tu irgi atrodai nuostabiai.
Mes nusišypsojome vienas kitam.
-Kada grįšite?-paklausė Helena.
Žvilgtelėjau į Alexą.
-Nežinau, bet tu mažute, eik miegot, nelauk mūsų.
-O ar būtina eit miegot? Kai gyvenau savo namuose aš visida eidavau miegot labai vėlai. Nes laukdavau savo mamos grįžtančios iš darbo. Ji labai vėlai grįždavo, dažniausiai po vidurnakčio.
-Na, jeigu nenorėsi galėsi ir neit.-tarė Alexanderis.
-Gerai.-sutiko Helena.-Sėkmės jums šįvakar.
Mes su Alexanderiu susikabinome rankomis ir išėjome. Danguje švietė pilnatis. Lydimi mėnesionos šviesos mes ėjome vis tolyn ir tolyn. Tai buvo gražiausias vakaras mano gyvenime...

kaip miela... :44:
tęsiniooo... :D :16:

Kokia romantiška dalis...

Romantiško tęsinio prašyčiau.

Ta Helena kažkokia keista :D Bet ir tie abu neatsilieka, palieka pirma vakarą vaiką vieną, kai jos mama mirė :D Nu žodžiu Adams Family :DDD Gerai tęsk :))

23 dalis

-Ar visą kelią mes eisime pėsčiomis?-nusijuokiau.
-O ką, nepatinka pasivaikščioti gryname ore? Na gerai gerai. Palauksime čia.-tarė Alexas.
-O ko mes lauksime?
-Savo transporto priemonės su kuria važiuosime.
Taxi-iš karto šovė man į galvą. Ach, kaip neromantiška. Bet nieko, svarbiausia, kad esu su savo Alexyčiu.
Po maždaug dviejų minučių prie mūsų privažiavo karieta. Aš stovėjau ir žiūrėjau į ją. Ji buvo labai graži.
-Na, mieloji, lipkim.-šyptelėjo Alexanderis.
-Ką? Kur?
-Na, į karietą.
-Tai...ar čia ir yra ta mūsų transporto priemonė?
-Taip.
-O my Gash! Tu nuostabus Alexai, tu nerealus. Myliu tave.
Mes įlipome į karietą.
-Kodėl taip nustebai, kai pamatei, kad važiuosime karieta?
-Na, aš tikėjausi, kad važiuosim Taxi.-man išsprūdo šie žodžiai, nors ir nenorėjau jų sakyti. Kažkaip pasižiūrėjus į rudasias Alxo akis neįmanoma ko nors nuslėpti.
-Taxi?-nusijuokė jis.
-Taip, bet dabar nesvarbu.
Prisiglaudžiau prie jo ir padėjau galvą jam ant peties. Jis paglostė mano plaukus. Nuo tokio švelnaus prisilietimo man per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Jaučiausi tikrai laiminga.
-Jau atvažiavome.-tarė jis.
Ngalėjau tuo patikėti. Juk ką tik įlipome į karietą. laikas taip greitai prabėgo...
Išlipę iš karietos nuėjome į labai prabangų restoraną. Padavėja atnašė mums meniu.
-Ką norėsi valgyti?-paklausė Alexanderis.
Kelias minutes padvejojau, bet visgi pasirinkau karbonadą. Alxas pasirinko vištienos krutinėlę su salotomis.
Mes valgėme ir šnekučiavomės apie viską. Aš buvau tokia laiminga dėlto, kad atvykau į Norvegiją. Net neįsivaizdavau kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu būčiau likus Lietuvoje. Jeigu nebūčiau sutikus Alexanderio.
-Sandra, turiu tau kai ką pasakyti.-kai baigėme valgyti tarė Alexas.
Prisiminiau, kad jis man tikrai norėjo kažką pasakyti.
-Na, sakyk sakyk, man taip knieti sužinoti.-nusijuokiau.
-Tiksliau turiu kai ko tavęs paklausti.
-Tai klausk.-nusišypsojau.
-Ar tekėsi už manęs?-tarė jis ir išetiesė man žiedą.
Keliom sekundėm aš netekau žado. Ko jau ko, bet šito tai tikrai nesitikėjau.
-Aš...a...-mekenau kaip kvailė. Nenorėdama dar labiau apsivailinti tiesiai šviesiai išrėžiau,-TAIP.
Alexas nusišypsojo. Aš taip pat. Ir kaip tik tada restorane užgeso šviesos. Žmonės pradėjo panikuoti. O aš buvau laiminga. Mes sėdėjome su Alexanderiu susikibę rankomis žvakių šviesoje. Koks skirtumas, kad dingo elektra kai šalia yra mylimas žmogus...

Dieve, kaip miela... :16: *jau maždaug viską įsivaizduoja :D *
tęsinio :)

Gooda rašo:

O Dievuliau.. užmušk mane. Kiek Alexas žmonų turi? :DD

o kiek vaikų? :DDD

Wow...
Tęsinio!