FF: viena pasaka baigiasi, prasideda kita

jėga : D super..

Tęsinio;)

7 dalis

-Na, gerai, manau turime eiti miegoti.-tariau.
-Ne. Aš tikrai neužmigsiu. Visą naktį galvosiu apie jį.
-Užmigsi, užmigsi. Juk esi tokia pavargus.-nusišypsojau.
-Na, galbūt...
Simona persirengė į naktinius ir atsigulė į lovą. Aš padariau tą patį. Tik kai pajutau pagalvę po galva, pajutau, kad tikrai labai noriu miego. Užmerkiau akis. Kažkur toli lauke girdėjosi sakmbanti muzika. Iš koridoriaus sklido balsai. Aš apsiverčiau ant kito šono, šiek tiek pagulėjau ir užmigau. Sapnavau Alexanderį. tiksliai neprisimenu kas vyko tame sapne, bet tikrai žinau, kad sapnavau jį.
Staiga mane pažadino durų virstelėjimas. Atmerkiau akis.
-Kas čia?-tyliai susnibždėjau ir pažvelgiau durų link.
Buvo tamsu ir nieko nesimatė. Išlipau iš lovos ir graibaliodama už sienų nutipenau prie durų.
-Ša, Sandra, čia aš.-pasigirdo tylus Simonos balsas.
-Ką tu čia po galais veiki?-supykusi paklausiau.
-Na...aš...tiktai...kaip čia pasakius...Supranti...ne, tu nesuprasi.
-Sakyk viską kaip yra. Kur tu eini?-pagriebiau Simą už rankos.
-Tiesą sakant, einu pas Alexanderį.
-Kur?
-Pas Alexanderį.
-Tu išprotėjai? O gal tu lunatikė, kad naktim vaikštai?
-Ką čia nusišneki, jokia aš ne lunatikė. Aš sugalvojau pas Alexiuką nueit. Ta prasme, į jo kambary.
-Kvailele, gi kambarys užrakintas.
-Taigi aš pasibelsiu.
-Ai, žinai, nekrėsk juokų, čia tau ne cirkas, nereikia žmonių juokint.
-Tai aš suprantu, kad čia ne cirkas. Aš nieko nejuokinu, aš einu...
-Niekur tu neini. Nežadu leisti tau slankiot po viešbutį nakties vidury.
-Bet Sandra. Dabar tokia proga. Įsivaizduok, naktis. Aš ir jis. Mes kartu.
-Na jau ne, panelyt, neprisisvajok čia. Staigiai varyk į lovą.
-Ai, žinai Sandra, neveidink čia motinos. Kur noriu ten einu.
Simona jau pravėrė duris.
-Bet...bet tu net nežinai kuriam kambary jis gyvena...
-Žinau. Mačiau. Jo kambarys prie mūsų kambario, 130 numeris.
Simona nuėjo prie 130 kambario ir du kartus pabeldė. Pribėgau prie jos.
-Ką tu darai?-paėmiau jos ranką.-nedaryk tokių nesamonių.
Staiga mes išgirdom krebždėjimą. Atsivėrė kambario durys ir tenai pasirodė Alexanderis.
-Atleisk, kad pažadinom, mes nenorėjom.-susigėdusi pasakiau.
-Aš nemiegojau, viskas gerai. Užeikit, merginos, jeigu jūs taip pat negalite užmigt, galėsime pasikalbėti.-maloniai šyptelėjo Alexas.
Aš ir Simona lėtai įžengėme į jo apartamentus.
-Sėskitės,-tarė Rybakas.
-Tai negali užmigit, Alexanderi?-paklausė Simona ir nusišypsojo jam.
Jis uždegė šviesą.
-Taip, tikrai, kažkaip man viešbučiuose nesimiega.-atsakė vaikinas.
Mes visi trys nusijuokėme.

nerealu. pasaka .viską įsivaizduoju ką rašai : D

Grupinis... xDDD Gerai, baigiu. Tęsiniuko. :D

trūksta zodziu :44:
lauksim dar ;D

Ačiū ;)))

8 dalis

-Na, merginos, ką noirte nuveikti? Gal paklausykim muzikos?-paklausė Alexas.
-Ne.-tyliai nusijuokiau.-juk dabar naktis, jei užsileistume muziką visus prikeltume.
-Manyčiau tu teisi.-nusileido jis.
Simona atsigulė ant Alexanderio lovos. Jis keistai į ją pažvelgė.
-Nekreip dėmesio į ją. Ji tiesiog žiauriai nori miego.-sukikenu.
-Ojoj, kaip jukinga.-ironiškai tarė Simona.-visai aš nenoriu miego.
-Man taip neatrodo.
-O man atrodo.
-Žinai ką...-bet nespėjus man baigti sakinio Alexanderis mane nutildė.
-Baikit pyktis, merginos, nejaugi to čia atvažiavote?
-Ne.-atsakė Simona ir mandagiai nuleido galvą.
-Ne.-pritariau aš.-Alexanderi, kiek dar laiko liksi Maskvoje?
-Nežinau, bet norėčiau kuo greičiau iš čia neždintis. Jeigu bus tokia proga, jau rytoj grįšiu į Norvegiją.
Žvilgtelėjau į Simoną. Ji išspaudė vieną ašarą.
-Kas yra?-tyliai paklausiau jos.-gal nepradėsi čia žliumbt?
-Alexas išvažiuos į Norevgiją, o mes į Lietuvą. Aš daugiau jau niekada jo nepamatysiu.
-Tramdykis, žmogau.
Atsisukau į Alexą ir nusišypsojau.
-Em...viskas gerai.-pasakiau.
-Ji verkia?-paklausė gražuoliukas.
-Nee. Na, tai yra taip. Bet tai nieko tokio. Praeis.
-Kas jai atsitiko?
-Na, tokia liga. Kaip čia pasakius. Manija.
-Sandra, laikyk liežuvį už dantų.-susnabždėjo Sima ir ižnybo man.
-Manija?-nustebo Alexanderis.
-Na, net nežinau kaip paaiškint. Iš tikro mums jau reikia eiti į savo kambarį. Ačiū, kad taip mus priėmiai, bet...na iki.
Su Simona atisitojome. Jos veidas buvo visas raudonas. Pamojavau Alexui ir mes išėjome. Nesupratau kas atsutiko, bet pajaučiau, kad esu tarp daugybės žmonių. Girdėjosi balsai ir fotoaparatų blykstės. Žurnalistai. Daugybė žurnaliūgų buvo susirinke čia, prie jos kambario. Jie fotografavo Alexanderį ir mus. Paėmiau Simoną už rankos ir nusitempiau ją į mūsų kambarį.
-Sandra, kodėl tu mane išsitempei iš jo kambario? Juk viskas buvo taip romantiška...
-Niekas nebuvo romantiška. Sima, tu apsibliovei. Man buvo baisinė gėda. Tu vos visko nesugadinai. Ne, ką aš čia kalbu. Tu VISKĄ sugadinai!!!
-Patylėk.
-Simona, tu neįsivaizduoji kaip aš ant tavęs pykstu.
-Pyk nepykus, kas man? O dabar leisk man miegot. Ate!
Simona atsigulė į lovą, aš taip pat. Tada dar žvilgtelėjau į laikrodį. Jau buvo 4:30. Ar verta dar užmigt, jei už kelių valandų vistiek teks keltis? Nusprendžiau, kad augiau nebemiegiu. Atsikėliau, persirengiau į normalius drabužius ir išėjau į koridorių.
Buvo labai tamsu, bet aš ėjau pirmyn. Staiga pamačiau link manęs artėjantį siluetą. Tarsi kokį vaiduoklį. Klaikiai išsigandau.

nekankink. dar.

Taaaip. Tęsinio.

jau zinau, kas tas siluetas :juokiasi:
nu dar dar reik ;D

9 dalis

Siluetas vis artėjo ir artėjo link manęs. Aš prisiglaudžiau prie sienos ir užsimerkiau. Girdėjau lėtus žingsnius. Staiga pajaučiau, kad kažkas liečia mano pečius. Pramerkiau vieną akį ir prieš save pamačiau stovintį nepažįstamą vaikiną.
-Labas.-tyliai tarė jis ir prisiglaudė prie manęs.
Greitai nuo jo atsitraukiau.
-Kas tu? Ko nori?-paklausiau.
-Aš Derekas. Malonu susipažinti.-tarė ir ištiesė man ranką.
-A...-tesugebėjau išlementi. Baisiai nervinausi.
-O kuo tu vardu, gražuole?
-Aš Sandra.-prisistačiau.
-Gražus vardas. Iš kokios tu šalies?
-Aš iš Lietuvos. Klausyk, aš jau turiu eiti, iki.
Jau ruošiausi eiti, bet jis mane sučiupo už rankos.
-Palauk.-tarė piktu balsu.
-Ei, paleisk. Kas tau yra?
Jis nieko neatsakė tik prisitraukė mane prie savęs ir per prievartą pabučiavo į lūpas.
-Šunsnukis!-surėkiau ir trenkiau jam per veidą.
Tada dėjau į kojas. Nubėgau tiesiai į savo kambarį. Tenai buvo uždegta šviesa.
-Sandra, kur tu buvai? Aš labai išsigandau kai pamačiau, kad tavęs nėra kambaryje.-išsigandusi kalbėjo Simona.
Prisėdau ant lovos.
-Sima, tu neįsivaizduoju kas man kątik atsitiko.
-Kas?
-Supranti, aš išėjau pasivaikščioti koridoriuje, prie manęs priėjo kažkoks nepažįstamas vaikinas, maloniai kalbino, o tada...
-Kas buvo tada? Tu atrodai išsigandusi.
-Įsivaizduok, jis mane pabučiavo. Be mano sutikimo. Aš taip išsigandau, tu juk žinai ką jis man galėjo padaryt...Dėkui Dievui, aš pabėgau.
-Oi vargšele.-tarė Simona ir priėjusi apkabino mane.-bet tavo protelis tai kaip vištos. Koks biesas tave nešė naktį į tuos koridorius?
-Ką žinau, nebuvo ką veikt ir tiek. Toj Rusijoj visokių asilų yra, noriu greičiau dingt iš čia.
-Į Lietuvą...?-liūdnai paklausė Sima.
-Taip taip. Kur daugiau?
-Aš norėčiau į Norvegiją. Davai, važiuojam ten su Alexu.
-O neee. Užsimanei važiuot į Rusiją, į Euroviziją-važiavom. Dabar užsimanei dar kažkur į Norvegiją, manai, kad ten skrisim? Tikrai tikrai neee.
-Nu ir gerai. Ir būk tokia. Aš išvažiuosiu į Norvegiją su Alexanderiu Rybaku. Mes jau susitarėm, kad jis mane pasiims. Nes lieka dar vienas, įdėmiai klausyk TIK vienas, atliekamas bilietas. Taigi tau vietos kaip ir nėra. Galėsi grįžti į nemylimą Lietuvėlę, susituokti, susilaukti vaikų, pasistatyti namą, nusipirkti šunį ir gyventi ten ilgai ir nelaimingai.
-Simona...
-Yra klausimų?
-Simona, tu...
-Žinai, aš jau turiu eiti. Ateee.

būtinai dar, tu mane kankini. daar.....

O jė. Intrigos...

Tęęęsinio, nuostabu;))

Soriukas, kad ilgokai neparašiau kitos dalies, tiesiog pastarasias dienas labai mažai prie PC buvau.
Ir labai ačiū, kad skaitot :}

10 dalis

Simona daugiau netarusi nė žodžio išėjo iš kambario. Aš likau viena. Prisėdau ant lovos. Na ir gerai, tegu ta Sima, skrenda į tą savo Norvegiją, su savo Rybaku. Man tai visiškai nerūpi. Man tai nerūpi...Bet kodėl aš bandau save apgauti? Man tai labai rūpi...Bet ką aš galiu padaryti? Jie jau galbūt pakeliui į oro uostą. Nejau aš bėgsiu kaip šuo paskui juos ir prašysiu, kad pasiimtų ir mane. Ne, tikrai ne. Iki tokio lygio aš nenusileisiu.
Nespėjau mintyse ištarti dviejų paskutinių žodžių, kai pajutau, kad jau einu pro kambario duris.
-Ne, Sandra, nedaryt to.-supykau pati ant savęs.
Bet jausmai buvo stipresni už protą. Aš nubėgau tiesiai prie Alexo kambario. mano nelaimei, jis jau buvo tuščias. Tada nubėgau prie lifto. Žinoma, praėjo pora metų kol jo sulaukiau. Pagaliau aš jau buvau pirmajame aukšte. Išbėgau iš viešbučio. Negana visų pasekmių mane dar sustabdė kažkoks apsaugininkas ir paklausė kodė bėgu nesusimokėjus.
-Už mane jau vakar sumokėjo toks vaikinukas. Aš iš 129 kambario, pasižiūrėkit, tikrai sumokėta.-pasakiau paskubomis ir nubėgau prie gatvės.
Palaukiau penkias minutes ir pamačiau atvažiuojančią Taxi. Susistabdžiau ją, įlipau ir pasakiau, kad nuvežtų mane į oro uostą.
Kelionė truko visą amžinybę, bent jau man taip atrodė. Kai pagaliau buvau vietoje pribėgau prie vienos moteriškės ir paklausiau jos kur yra lėktuvas skrendantis į Oslą. Ji pasakė, kad jis jau išskridęs.
O neeeeee!!!!! Kodėl po velniais man šitaip nesiseka??? Atsiguliau ant žemės. Staiga pajaučiau kaip mano plaukus glosto švelni ranka. Negalėjau pamatyti kas tai, nes per ašaras liejosi vaizdas.
-Neverk, Sandra.-tarė balsas. Balsas, kurio niekada neįmanoma pamiršti. Tai buvo Jis.
Nusivaliau ašaras ir dabar jau aiškiai galėjau matyti Jo veidą. Jis padavė man ranką ir padėjo atsisoti. Jaučiau kaip mano širdyje kažkas suvirpėjo.
-Alexai, aš maniau, kad jūs jau išskridote...-tariau.
-Ne, ką tu? Mes laukėme tavęs. Lėktuvas į Oslą išskrido prieš dešimt minučių, bet mes negalėjome skristi be tavęs.
-Bet Simona sakė....kad man net nėra vietos, kad yra tik vienas atliekamas bilietas ir...
-Ššš.-Alexas pridėjo piršta prie mano lūpų.-pamiršk ką sakė Simona, geriau paklausyk, ką sakau aš. Dabar sulauksime kito lėktuvo, skrendančio į Norvegiją, ir aš, tu, Simona ir dar keli mano draugai skrisime kartu. Sutinki?
-Taip.-aš nenorėjau to sakyti, bet lūpos pačios ištarė tą žodelį.
Bet kaip mano namai? Kaip Robertas? Ką aš jam pasakyisu? Ar aš dar apskritai jį pamatysiu?
Šie klausimai nedavė man ramybės.
Bet staiga Alexanderis prisiglaudė mane prie savęs ir man pasidarė taip gera, taip ramu. Man daugiau niekas neberūpėjo, tik Jis...

norisi tik pridėti šitų ---> :16: :16: :16:
love is in the air! xD yey

Man kaip ir Justei :D Todėl negadinsiu tau nuotaikos savo ilgu komentaru :D