FF: viena pasaka baigiasi, prasideda kita

Ė,tai man įdomu,kur jie ten nukrito? :D

15 dalis

-Čia Helena.-pasakiau žvilgtelėdama į mergaitę.-mes turėsime ja pasirūpinti.
-Kodėl mes turėtume ja rūpintis?-užprotestavo Simona. Jai niekada nepatiko vaikai.
-Todėl, kad...na, tiesiog turime.
Simona keistai į mane pasižiūrėjo, bet galiausiai nusileido.
-Vis dėl to, nesvarbu.-tarė ji.-dabar reikia sugalvoti kaip mums iš čia ištrūkti.-Sima apsidairė aplink.-čia kažkokie miškai. Ar tu bent nutuoki kaip mes galėtume iš čia išeiti?
-Nežinau.-liūdnai tariau.-tada žvilgtelėjau į Alexą, tarsi maldaudama "Sugalvok ką nors".
-Manyčiau mums reikia eiti šituo mišku.-tarė Alexanderis.-vistiek kažką turėtume prieiti.
-Alexiuk, tu genijus!-sušuko Simona ir puolė jam į glėbį.-mums tikrai reikia eiti šitu mišku. Bet...man labai skauda koją. Gal galėtum mane panešti?
Šito jau buvo per daug. Kaip Sima drįsta jo šito prašyti?
-Mielai.-sutiko Alexas ir paėmė Simoną ant rankų.
-Ne. Alexanderi, ji tik vaidina, jai nieko neskauda.-tariau.-man labiau skauda koją. Gal tu galėtum panešti mane?-meiliai šyptelėjau.
-Ne, man skauda labiau.-tarė Sima.
-Man labiau.-nenusileidau aš.
-Ne man.
-VISKAS!-sušuko Alexas ir mes abi sustingome.-nenešiu nei vienos.
-O shet.-nusiminė Simona.
Aš tyliai sukikenau.
-Manau turėtume eiti kuo greičiau, nes jau tuoj sutems.-pasakiau.
-Žinoma.-sutiko Aklexas ir Sima.
Aš paėmiau Heleną už rankos ir mes pajudėjome pietų vakarų kryptimi.
Ėjome miškais, medžių šakos braižė mums veidus, spigliai badė kojas. VĖjome maž-daug valandą, o vis dar nesimatė jokios proskynos.
-Aš jau pavargau eiti, panele.-tarė man Helena.-noriu pas mamyte.
Žvilgtelėjau į mergaitę ir tariau jai:
-Visų pirmą, vadink mane Sandra. O antra...na, tavo mamytė iškeliavo ir nesu tikra ar tu ją dar pamatysi.
-Kur ji iškeliavo?-paklausė vargšė mergaitė.
-Labai toli.-pasakiau ir pasiėmiau ją ant rankų.
-Ar į kitą šalį?
-Taip, į kitą labai toplimą šalį.
-Ar ji manęs nebemyli ir todėl paliko?
-Tavo mamytė tave labai myli, bet ji turėjo iškeliauti. Kai paaugsi tu tai suprasi. O dabar būk gerutė, nebeuždavinėk man jokių klausimų.
Helena linktelėjo.
Paėję kiek toliau mes radome vietelę kur buvo daug samanų. Tenai ir atsisėdome.
-Aš išalkau.-tarė Simona.
Niekas jai nieko neatsakė. Pradėjo leistis saulė. Saulėlydis buvo gražiausias reginys kokį man kada nors yra tekę matyti.
Žvilgtelėjau į Alexanderį, o jis į mane. Mūsų žvilgsniai susitiko. Tada aš užsimerkiau. Po kelių sekundžių pajutau kažką nuostabiai švelnaus prie savp lūpų. Alexas mane pabučiavo. tai buvo pats nuostabiausias bučinys. Norėjau, kad tuo metu sustotų laikas...

Kaip miela...
Tęsinio. :41:

Ech... romantika... :44: patinka man ;D :16:
toliau ;)

Love is in the air :44: tik jaučiu ta Simona sugadins tokią nuostabią akimirką;DDD

Saulėlydis, Alexas.. :44:
Nieko negali būti geriau!

Gooda rašo:

eisiu pjaustytis :DDDD

jau ir taip koją buvai prasipjovus ;DDD

Nu ok, as irgi prisidedu ;DDD

Tas bučinys kvailai turėjo atrodyt iš išorės :D Žooodžiu, čia tikrai kaip Lost :D tęęęsk ;)

tai va ZIAURIAI FAINIAI
tesinio;D

16 dalis

Tai buvo nuostabiausias jausmas, kokį tik kada nors gyvenime man yra tekę patirti. Tai buvo švelniausias prisilietimas, kokį man tik yra tekę jausti. Tai buvo kažkas nerealaus, nuostabaus ir nepakartojamo. Bet viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą...
Po to bučinio aš supratau, kaip spitriai esu įsimylėjus Alexanderį. Atrodė kvaila, kaip iki šiol aš dar to nesuvokiau. Bet dabar tai jau nebuvo svarbu. Aš buvau beprotiškai laiminga, bene laimingiausia mergina pasaulyje. Ir man nebuvo svarbu, kad esu kažkokiuose negyvenamuose miškuose. Man buvo svarbiuasia, kad šalia yra JIS -Alexanderis.
Alexas prisiglaudė mane prie savęs. Aš akies krašteliu žvilgtelėjau į Simoną. Ji žiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, tarsi sakydama "Aš tau niekada gyvenime neatleisiu". Bet aš nesijaučiau nė trupučio kalta. Tai ką ji jautė Alexui tebuvo susižavėjimas, o ką aš jam jaučiu - yra tikra meilė.
Kitą rytą atsibudau Alexo glėby. Neatsiminiau kaip aš tenai atsidūriau, bet man ir nebuvo labai svarbu. Aš tiesiog jaučiausi laiminga, jaučiau pilnatvę.
-Žinai ką,-tarė Alexytis,-tu man patinki.
-Nejaugi?-kiek pyktelėjau aš. Tikėjausi išgirsti kažką malonesnio.
-Na, sakykim, aš tave myliu.
-Ar tik "sakykim", ar iš tikro?
Alexanderis nusišypsojo savo nuostabiąją šypsena.
-Iš tikro. Aš tave labai myliu.-o tada uždainavo.-I'm inlove with a Sandra.
Nusijuokiau. Mano nuostabusis Alexas. Ir dabar drąsiai galiu pasakyti - jis tikrai mano.

Nerealu :44:

Tęsinio!

Kiek trumpa dalis, bet miela :44: :16:
Tęsinukooo ;D