FF - šimtas aštuoniasdešimt dvi su puse dienos danguje

- Nežaisk su manim, - pašnibždėjo vis dar būdamas taip klaikiai arti. – juk žinai, kad bet kokiu atveju laimėsiu,- tarė ir pagriebė mašinos raktelius, gulėjusius prie atremtos į statą mano rankos ir nuėjo.
- Net jeigu tu būtum paskutinis vyras planetoje, - bandžiau jį sulaikyti ir kažką atkirsti.- manęs tu vis vien nedomintum!
- Persimestum ant moterų? – sukikeno.
Aš išdidžiai linktelėjau.
- Galim lažintis, kad.. – ir nesuspėjo pabaigti. Įėjo Janas, tad nieko nelaukdamas, jis išbėrė – Iki, Janai.
- Atia Alexai. O tu ką čia darai? – įtartinai nužvelgė mane. – ar neturėtum būti Maskvoje?
- Pasiilgau namų, - sumelavau.
- Puiku. Šeštadienį lauk staigmenos, - šyptelėjo.
- Nenoriu tos staigmenos, tiksliau to vakarėlio, - Janas kilstelėjo dešinį antakį lyg klausdamas iš kur aš apie jį sužinojau. – šiandien, stovėdama kamščiuose sumąsčiau, jog noriu gyvo koncerto.
- Nikolei bus smūgis, bet, manau, išgyvens, - lyg sau tarė jis. – gerai, o kokias grupes kviesim?
- Jokių grupių nereikia, Janai. Noriu dainuoti aš, viena ir gyvai.
- Bet su salyga, kad paskui bus mažytis vakarėlis. Negalima skriausti Nikolės.
Aš linktelėjau. Janas atsivertė savo užrašinę ir tęsė toliau:
- Tai visą tai vyks šeštadienį, taip?
- Ne, - prislinkau kėdę iš vidurio kambario arčiau prie stalo ir atsisėdau. – penktadienį vakare. Aš šeštadienį ir visą ateinančią savaitę planuoju praleisti užmiestyje, pas močiutę.
- Gerai, - sumurmėjo. – o tu per tokį trumpą laiką suspėsi pasiruošti?
Linktelėjau.

Daaar. Tęsk. Tęsinio.
Mano žodynas baigėsi. ;D

"- Persimestum ant moterų? – sukikeno."
xD

Lauksim vakarėlio! :D

Žiauriai fainai. Laukiam vakarėlio ;D

oho kaip fainiai daaaar

Nice, nu darr

kaaip faina;]]]laukiu tęsinio :34:

Kambaryje buvau tik aš ir veidrodis. Iš tolo švietė jo paauksuoti rėmai, o akį dar labiau traukė įdomi forma. Priėjau arčiau. Pirštais vedžiojau veidrodžio kontūrus ir vis dar negalėjau patikėti, kaip aš galėjau vėl suburti mūsų grupę po metų pertraukos ir priversti juos vėl groti. Žvilgtelėjau į veidrodį. Iš tolo švietė brangiausias mano papuošalas – spindinčios akys. Įdomu, ar pasaulyje dabar yra laimingesnių nei aš?
- Oho, - šyptelėjo įėjęs Janas ir pridūrė – Jūs šiandien tikrai gražiausia pokylio dama. Jau galim eit? Minia šėlsta, - sukikeno.
- Saugok kaip savo akį, - įgrūdau jam į glėbį savo rankinę. – Dabar jau galim eiti.

*
Nužvelgiau minią: pirmuose staleliuose prie pat garso aparatūros sėdėjo Janas ir keletas kitų prodiuserių. Žvalgiausi toliau. Netoli baro sėdėjo Diana ir kiti iš oro linijų. Išsišiepiau ir pamojau jiems. Atrodo, keletas pamatė ir atmojo. Nužvelgiau barą. Nieko pažįstamo lyg nepastebėjau, kol nepamačiau Rybako su man nepažįstama mergina. O jos net negalėjau pavadinti mergina – ji atrodė veikiau kaip plastikinė barbė su įelektrintais plaukais. Nikolė, nešina gitara, tuo metu ėjo pro mane. Susistabdžiau ir paklausiau, kas toji barbė.
- Nežiūrėjai Eurovizijos? – atsakė į mano klausimą klausimu.
Papurčiau galvą.
- Tai Svetlana, šiemet atstovavo Ukrainą Eurovizijoje. Ten jiedu susipažino ir atseit susidraugavo.
Nusijuokiau.
- Taip, tikrai juokinga, - antrino man Nikolė. – Bet Janui ji patinka. Nagi, einam. Jau laikas, - tarė ir nusitempė mane už rankos. Užlipom ant mažutėlės scenos ir tik tada supratau, jog Janas man nemelavo – šis mažas klubas ant jūros kranto buvo visiškai perpildytas. Užsimerkiau ir pradėjau.

*
- Ana, tai buvo nuostabu, nuostabu, nuostabu! – lyg užsuktas kartojo Janas, įteikęs man milžinišką puokštę rožių. Nebenorėjau daugiau klausytis jo liaupsių, tad patraukiau prie baro. Paguldžiau gėles ant stalo ir užsisakiau mineralinio. Nervingai barbenau pirštais į stalą laukdama mineralinio, kol pasirodė jis. Mačiau, kaip savo atneštą puokštę paguldė prie Jano dovanotų gėlių. Aš nekreipiau dėmesio, toliau barbenau pirštais į stalą. Jaučiau, kaip jo rankos pamažu apsiveja mano liemenį, bet nekreipiau dėmesio, toliau laukiau mineralinio.
- Žinai, nustebinai mane. Nenumaniau, kad gali dainuoti gyvai. Šaunuolė, dabar aš tavo fanas, - sukikeno.
- Tavo barbė viena. Grįžk greičiau pas ją, dar numirs iš nuobodulio, - atkirtau taip kaip darbenau pirštais į stalą – šaltai ir abejingai.
- Gerai, grįžtu, - dar syk sukikeno ir pamažu paleido mano liemenį.
Pagaliau iš kažkur grįžo barmenas, nešinas dviem mano mineralinio buteliais. Burbtelėjau ,,ačiū‘‘, susirinkau gėles ir išėjau. Pakeliui užsukau į tą patį kambarį, kur stovėjo tas pats įstabus veidrodis ir mano rankinė. Ant kambaryje stovinčios sofutės paguldžiau visas gėles ir rankinėje susiieškojusi mobilujį, išėjau. Nusileidau žemyn ir pravėrusi užpakalines klubo duris, išėjau į naktį. Nusileidusi dar keliais laipteliais arčiau jūros, pastebėjau suolelį. Prisėdau ir ėmiau mėgautis jūra, kol nepasirodė Nikolė su dviem šampano taurėm.

Ūh, kaip kietai Lopetą apibūdinai. Noliū dal.

santa. rašo:

Eina ną. Lexas viešumoj su lopeta nesirodytų :D

rodytųsi : D

- Išgerkim už tave Ana, – padavė man vieną iš atneštųjų taurių ir tarė. Susižvalgėm ir lyg susitarusios išlenkėm. Pastačiau taurę ant šiltos žemės ir tęsiau mėgavamasi jūra toliau. Po kurio laiko Nikolė paklausė:
- Ar šis gimtadienis tau patiko? Nes Janas kažką minėjo, jog pernai tu nesijautei gerai.
- Dar niekad nesijaučiau tokia laiminga. Buvo nuostabu, - šyptelėjau.
Ji taip pat nusišypsojo. Sugraibiau vieną iš ant žemės begulinčių mineralinio buteliukų, atsisukau ir užsiverčiau. Man begeriant Nikolė šūktelėjau, aš išsigandau ir paleidau buteliuką. Mano suknelė dabar atsidavė mineraliniu.
- Ar išprotėjai? Žiūrėk, ką per tave pasidariau, - subariau ją.
- Žiūrėk, žiūrėk! – sucypė ir bedė pirštu į netoli stovėjusią aikštelę. – Janas vedasi Alexo barbę!
Ir iš tikro: Janas paskui save tempė tą Svetlaną už rankos ir kažką pasakojo. Ji juokėsi.
- Janai, negėda vogti nuotakas? – nusišaipiau.
Jis tik vyptelėjo ir pradėjo smarkiau temti savo palydovę. Ir pačiu laiku pradėjo tai daryti, nes netrukus, kai jie jau buvę dingę, iš kažkur išniro Rybakas.
- Gal matėt...
- Tą, su tookiais plaukais? - pertraukė jį Nikolė, kažką rankomis mojuodama virš savo galvos.
- Kenas ieško Barbės? Deja, bet Barbę pagrobė Stenas, - prapliupau juoktis. Nikolė man antrino. Po akimirkos ir jis neliko abejingas mūsų juokui. Užpakalinės durys ir vėl prasivėrė – išėjo Ronaldo. Jis atrodė visai neblogai nusiteikęs.
- Mažute, visur tavęs ieškojau. Einam pašokti, - ir nutempė Nikolę nuo suoliuko. Ši atsistojo, pasitvarkė į viršų palikusią palaidinę ir kažką mirktelėjo Rybakui. Tas linktelėjo ir porelė išėjo. Nejau vyksta sąmokslas prieš mane?
- Aš pagalvojau, gal šita Malibu Steisė padovanotų Kenui šokį šįvakar? – jis atsisuko ir viltingai žvelgė į mane.
- Na.. Aš.. Emm.. – jis mane tikrų tikriausiai išmušė iš vėžių. Sugebėjau tik šypsotis. Apžvelgiau savo klasikinius juodus aukštakulnius ir vėl žvilgtelėjau į jį. O kodėl gi ne? Šiandien mano gimtadienis, galiu daryti ką tik noriu! Linktelėjau. Mes pamažu pakilom ir išėjom. Susipynėm rankomis ir grįžom atgal į klubą. Einant pro barą pastebėjau sėdintį Dimą. Ir Rybakas jį pastebėjo. Pajutau, kaip jis smarkiau suspaudė mano plaštaką. Nejau pagalvojo, kad galiu imti ir pabėgti pas Dimą? Kvailelis. Tikras kvailelis. Juk su Dimą viską užraukiau jau pernai ir visa Norvegija tai žinojo. Mes pamažu įsisukom į ritmingai judančią minią.

Nerealiai. Noriu dar.

Nuostabiai sugalvota su Barbe ir Kenu ;D kaip iš akies traukti į tas lėles.

Na, lover, tu vis dar lieki mano mylimiausia ff kūrėja ;D

aš net pati stebiuosi, kaip man šitaip išėjo : D turbūt reikia dažniau Pussycat Dolls klausyt : DD
ir dar. ačiū kad skaitot : * tai tiek : D

Man ir patiko su barbėm ;DD Tikrai,kad nenuobodu:)

Šviesa pamažu beldėsi į mano akis. Nenorom pramerkiau kairiąją, o po akimirkos ir dešiniąją akis. Girdėjau alsavimą. Buvau nusiteikusi blogiausiam, kad šalia manęs miegos Rybakas, bet pažvelgus į kitą lovos pusę pamačiau visiškai kitą: šalia manęs gulėjo apsiseilėjęs Ronaldo su Nikole ant krūtinės. Atsidusau. Neblogas kokteilis. Įdomu, ir kaip mes tryse sutilpom šitoje mažytėje havajietiško stiliaus lovytėje? Iš Ronaldo burnos sklido alkoholio kvapas. Tikriausiai vakar nušlavė visą barą mažų mažiausiai penkis kartus. Nebegalėjau gulėti šalia jo, tad pakilau. Nusileidau žemyn per daug pakilusią suknutę ir nužingsniavau prie to pačio įstabaus veidrodžio. Veidrodyje šviečiantis pavargęs mano veidas šaukėsi dušo. Prieš einant jo ieškoti, dar kart žvilgtelėjau į havajietišką lovą su Ronaldo ir Nikole. Jiedu miegojo lyg angeliukai. Nors ne, Nikolė tikrai atrodė lyg angelas, o Ronaldo labiau buvo panašesnis į velniuką. Mintyse jam nupaišiau ragiukus ties pakaušiu. Man buvo taip juokinga, kad net tylutėliai sukikenau. Ronaldo pradėjo muistytis, o aš išsigandusi numoviau į dušą.
Buvau besileidžianti laiptais žemyn, kai mane sustabdė balsai apačioje. Vienas iš apačioje stovėjusių vaikinų buvo tikrai Janas, o kito nepažinau. Palipau porą laiptelių žemyn ir prisėdau. Knietėjo sužinoti su kuo ir apie ką Janas kalba.
- Žinai, nepyk, kad vakar taip išėjo, - Janas atsiprašinėjo vaikino. Šis lyg ir nieko nesakė, bet galėjau kirsti, kad šypsojosi.
- Rimtai, žinai aš taip tikrai nenorėjau. Ji pirma pradėjo, - toliau atgailavimų laviną tęsė Janas. Vaikinas pagaliau prabilo:
- Koks skirtumas Janai. Vakarą vistiek praleidau puikiai, - tarė klaikiai pažįstamas saldus balselis. Ir kodėl aš jo iškart iš sušiauštos galvos neatpažinau? Rybakas kalbėjo su Janu. Ir kaip supratau apie Svetlaną, nejau apie mane? Nuo šios minties suprunkščiau. Jiedu tai išgirdo ir pakėlė galvas į viršų.
- Ana, tu klauseisi? – išsišiepė Janas.
- Žinoma ne, - pasirėmiau galvą ranka. – Turiu ir svarbesnių reikalų, kaip pavyzdžiui prasiblaivyti. Pirmą valandą manęs laukia interviu.
Jie tik nusijuokė. Po akimirkos Janas ir Rybakas atsisveikino ir pasuko skirtingomis pusėmis – Rybakas pro duris, o Janas į viršų. Palipėjęs aukščiau, jis prisėdo šalia manęs.
- Man gali nemeluoti. Žinau, kad klauseisi, tau jokio interviu pirmą nėra, - atsisuko į mane ir sužaibavo akimis.
- Tą interviu tikrai išgalvojau, o daugiau man tikrai reikia prasiblaivyti. Juk pas močiutę nevažiuosiu pagiringa. Ir aš tikrai nesiklausiau, - susiraukiau ir nulipau laiptais. Akies kampučiu mačiau, kad Janas neslėpė milžiniškos šypsenos.

santa. rašo:

Darr, aišku, kad dar ;D

Be abejo:)

Susiėmiau už burnos. Kiek pagaliau laiko gali plaukti tas prakeiktas keltas? Atrodo, kad iki Nesoddeno trys tūkstančiai mylių. Viltingai pravėriau rankinę tikėdamasi, kad galbūt bus užsilikusios mėtinės gumos, bet veltui – pustuštėje rankinėje ramiai gulėjo tik piniginė, blonknotas su rašikliu ir telefonas, kurio buvau prisiekusi neimti, bet vis dėl pasiėmiau. Tiksliau jį įmečiau ne aš, o Nikolė. Sakė, jog mums būtina susisiekti ir dar kažką, nebepamenu ką. Žvilgtelėjau pro langą – matėsi Nesoddeno krantai. Pagaliau. Griebiau krepšį ir sprausdamasi pro žmones nurūkau prie išėjimo. Mačiau, kaip jie įžūliais žvilgsniais mane persekiojo, bet man tai buvo nė motais. Šiandien mano plaukai buvo taip aukštai sukelti, jog net jaučiausi esanti kitas žmogus. Ir tuo geriau man.
Nesoddenas visiškai nepasikeitė. Žaluma vis dar badė akis, vis dar ore girdėjosi laivų motorai, bet svarbiausia – jūra vis dar alsavo taip pat. Baigiau žvalgytis ir užsimečiau krepšį ant peties. Pasukau į klaikiai pažįstamą gatvelę ir ėmiau akimis ieškoti tamsiai raudono namo su baltomis langinėmis. Ir ką bandžiau apgauti? Pusė namų šioje gatvelėje buvo identiškai tamsiai raudoni su baltomis langinėmis. Sustojau ties trisdešimt ketvirtu ir pabarškinau į duris. Niekas neatidarė. Pabarškinau dar sykį. Nebeturėjau kantrybės laukti, tad tėškiau pirštą į durų skambučio mygtuką ir laikiau prispaudusi. Tai davė vaisių, girdėjau žingsnius. Prasivėrė milžiniškos raudonos durys ir išlindo pagyvenusios moters siluetas:
- O, vaikeli, pagaliau atvykai! Visą dieną laukiau tavęs.
- Labas, labas. Gal pagaliau leisk užeiti, man šiek tiek šalta, - tariau pagaliau išsivadavusi iš jos glėbio.
- A, taip, žinoma. Bet juk tu žinojai, kokie čia vėjai, - subarė mane.
- Taip, dideli ir baisūs, - šyptelėjau.
Virtuvėje jau garavo sriuba. Savo katės žvilgsniu privertė mane suvalgyti dubenėlį ir paprašė, kad nuneščiau kažkokius daigelius kažkokiai kaimynei Natalijai. Vos išgirdusi tai, žinoma susiraukiau. Bet po akimirkos atlyžau. Nebesinorėjo būti rakštimi subinėje, juk ji taip manimi rūpinasi. Pažadėjau, kad kai tik įveiksiu sriubą, daigeliai bus nunešti.

Su daigeliais rankose stovėjau prie kaimynės Natalijos durų. Kartą skambtelėjau skambučiu ir laukiau. Laukiau, laukiau, laukiau, kol galų gale durys atsivėrė. Nesuprantu, čia jie visi gyvena neskubėdami?
- Kuo galėčiau padėti? – maloniai paklausė duris pravėrusi rudaplaukė moteris.
- Aš nuo Ninos. Daigeliai, - kilstelėjau dėžę.
- A, taip. Puiku, užeik, - nusišypsojo ir pravėrė plačiau, kad tilpčiau pro duris su ta dėže.
Kai atsidūrėme virtuvėje, Natalija manęs paklausė:
- Tu tikriausia Ana, taip?
- Taip, - linksėjau galva. Ji dabar dar plačiau šypsojosi.
- Saša, vaikeli, ateik mums padėti, - pašaukė Natalija nežinia ką. Netrukus iš viršaus, lipanti žemyn, pradėjo rodytis vaikino figūra. O vaikinas buvo visai atletiškas. Jis lipo vis greičiau ir pagaliau pasirodė apačioje. Nuščiuvau. Rybakas Natalijos sūnus?!
- O, - pamatęs mane savo namų virtuvėje tik tiek te sugebėjo išlementi.
- Jūs pažįstami? – susidomėjusi paklausė Natalija.
- Ne, - lyg susitarę purtėm galvas.