FF - šimtas aštuoniasdešimt dvi su puse dienos danguje

Patiko,lengvai skaitosi,lauksim dar:)

Dar dar dar. : )

Cha Cha, na ir romanas, privalai įdėti dar. Mat aš nepasotinama, pralinksmino paskutinė dalis, jetus kaip įdomu kas bus toliau, dėk dar ir dar ir dar :DD

OMSJ!!!!! Tęsk greičiau, please!;DD Man patinka tavo kūryba, lb viskas nuoseklu, įdomu, nepabodę,šmaikštu, žodžiu,i it;]]]]

Tęsinio

- Tai susipažinkit, - Natalija išsišiepė plačiau negu įmanoma. – Ana, čia Alexas. Alexai, čia Ana.
Paspaudėm vienas kitam rankas. Nors tai nebuvo lygu rankų paspaudimui, mes tik susilietėm plaštakomis ir kiek galėdami greičiau jas atitraukėm.
- Man jau metas, - dabar jau ir aš išsišiepiau kiek įmanoma, nenorėjau sukelti įtarimą.
- A, taip, žinoma. Gal rytoj užsuksi vakarienės su Nina? – paklausė, kai jau siekiau kojomis tarpdurį.
- Taip, žinoma. Viso gero, - burbtelėjau po nosim ir išlėkiau į kiemą.
Sparčiai žingsniavau iki pat močiutės kiemo. Sustojau tik pamačiusi suolelį. Nesvarbu, kad pūtė žvarbus jūrinis musonas, turėjau būtinai prisėsti ir nusiraminti. Negalėjau grįžti tokia susijaudinusi. Netikėtai toptelėjo geniali mintis. Iš džinsų kišenės ištraukiau mobilųjį, vis dar drebančiomis rankomis surinkau Nikolės numerį. Tik po kelių signalų ji pagaliau pakėlė ragelį.
- Sveika saulute. Kaip gyveni? – saldžiai atsiliepė.
- Kvaiša, kodėl man nesakei, kad Rybakas gyvena Nesoddene? – nutariau nevinioti į vatą.
- Kvailute, Alexas ten negyvena. Ten gyvena tik jo tėvai, - švelniai subarė mane. – Jis gyvena Osle, Žaliajame rajone, tavo rajone saulute.
- Mano rajone?! – klykiau nesavu balsu. – Jis mano kaimynas ir tu man niekad apie tai neužsiminei?!
- Tu neklausei. Kaip sekasi? Kaip Nina gyvena? Kaip gyvenimas Nesoddene?
- Sekasi tiesiog nuostabiai. Žinok, rytoj pas jį su Nina vakarieniausim. Su jo tėvais. Nuostabu! – ironija veržėsi per kraštus. Žvilgtelėjau į Rybakų namą. Netikėtai užsidegė šviesos kambaryje, o prie lango priėjo neaiškus siluetas. Persigandau. Nejau kas nors girdėjo mano riksmus? Gal pats Rybakas? Nuėjau ir atsisėdau už kampo. O Nikolė tęsė savo sapaliones toliau:
- Bet juk tai tikrai nuostabu, Ana! – neslėpė susižavėjimo. – Po vakarienės galėsi paimti ir užlaušti jį kuriame nors iš jo namo kampų. Galėsi liesti Alexo medaus spalvos odą, švelnius rudus plaukus, lūpas. Galėsi tirpti nuo jo karšto žvilgsnio..
- Eik velniop Nikole!! Ir savo labui, išsikviesk gaisrinę, kad atvažiuotų ir tave užgesintų, gerai?
- Gerai, gerai, - sukikeno. - Bet tu tik pagalvok, kaip tai būtų nuostabu..
- O tu padaryk dar geriau: susikišk tas savo iškrypėliškas fantazijas kur nesueina! – ir padėjau ragelį.
Sėdėjau ant šalto betono apšviesta mobiliojo telefono skleidžiamos šviesos. Dar labiau įsisiautėjęs vėjas taršė mano rudų plaukų kupetą. Tiek daug įvykių, tiek daug minčių. Gerai, kad bent nebeliko klaustukų. Dabar tikrai žinojau, kad Rybakas ne seklys ir manęs neseka, o tiesiog gyvena šalia. Pakilau ir grįžau namo.

santa. rašo:

- Bet juk tai tikrai nuostabu, Ana! – neslėpė susižavėjimo. – Po vakarienės galėsi paimti ir užlaušti jį kuriame nors iš jo namo kampų. Galėsi liesti Alexo medaus spalvos odą, švelnius rudus plaukus, lūpas. Galėsi tirpti nuo jo karšto žvilgsnio..
- Eik velniop Nikole!! Ir savo labui, išsikviesk gaisrinę, kad atvažiuotų ir tave užgesintų, gerai?
OMG xDDDDDDDDD
Dar;D

jo, šitas geras : D pati kikenau ilgai iš šito : DD

Daaar ir greičiau, nes aš neatsakau už savo veiksmus :DD

išsikvieskit gaisrinių ir atsivėsinkit : D ''dar'' bus po dvejų dienų, aš kūrybiškai išsekau : DD

Edit: labai ačiū, kad skaitot šitas nesąmones : DD ačiūūū : **

o dieve, aš iki to laiku numirt galiu nepagalvojai? :D Tu ką tik sukėlei grėsme mano gyvybei :D

ne nesąmonės, moterie.
Labai įdomu. DDDAAARRR :D

Breaktheice rašo:

o dieve, aš iki to laiku numirt galiu nepagalvojai? :D Tu ką tik sukėlei grėsme mano gyvybei :D

kantrybė - dorybė : DD nenumirsi ((:
Edit: Marijuk, ačiūū :26:

Aš vėl eilinį kartą be žodžių xD,o tajp paprastai nebūna. Va čia tai kūryba.

žinau, baisu : D

- Vaikeli, kas tau? – vos įėjus pasitiko susirūpinęs močiutės balsas.
Įslinkau į svetainę ir susirangiau ant švelniu užtiesalu pasipuošusios didelės sofos. O ji nesirengė manęs palikti ramybėje:
- Kas tau?
- Nerandu dvasinės ramybės, - pasakiau pirmą į galvą šovusią mintį. Atrodo Nina patikėjo. Prisėdo ant priešais stovėjusio identiško sofai foteliuko.
- O buvai prie jūros?
Papurčiau galvą.
- O tu paimk ir nueik prie jūros rytoj. Pamatysi, kaip paimsi ir pasveiksi, - motiniškai nusišypsojo. – Nori sriubytės?
- Ne, ačiū. Eisiu miegoti, - sumelavau. Juk negalėjau imti ir sakyti, kad nuo šešių nieko į burną neimu. Būčiau ją pribaigusi. Iš lėto užlipau į viršų. Kambarys, kuriame gyvenau devyniolika savo gyvenimo metų buvo lyg nepaliestas. Viskas idealiai gulėjo savo vietose nuo paskutinio mano apsilankymo. Griuvau į lovą ir net nepajutau, kaip užsnūdau.

Jūra, jūra ir dar kartą jūra. Beribiai plotai jūros. Užsimerkiau, bet po akimirkos išsigandusi vėl atsimerkiau. Apsižvalgiau: viskas buvo savo vietose. Ir vėl užmerkiu žalias it katės akis. Ir bandau pabėgti. Pabėgti ten, kur naktis visą parą, kur esi niekam nereikalingas, kur problemos tik muilo burbulai. Staiga jūra nutilo. Atsimerkiau – kažkur tolumoje girdėjosi šiurkštūs smuiko garsai. Pradėjau sekti šiurkščius garsus: bridau per įvairiausius brūzgynus, medžius, upelius, kol galiausiai radau laiptus. Pasileidau jais. Atrodė, kad jų būtų buvę mažiausiai milijonas. Lipau ilgai ir sunkiai, kol galiausiai pavargau. Laiptai dingo ir aš jau tvirtai stovėjau ant pajūrio smėlio, o priešais mane – jaunikaitis su smuiku. Jis nerūpestingai nušveitė smuiką kažkur į tolį ir palinko prie manęs. Išsitraukė iš kelnių kišenės mažą juodą dėžutę ir prabilo:
- Ana, ar būsi mano žmona? –pravėrė dėžutę. Dėžutėję nieko nebuvo. Jokio žiedo, net jokios užuominos apie jo buvimą ten. Aš persigandau ir pasileidau bėgti kuo toliau nuo jo, bet tai buvo beprasmiška. Vaikinas mane pasivijo ir..


- Kiek dar žadi miegoti, vaikeli? – kažkur girdėjosi močiutės balsas. Ji priėjo arčiau lovos. – Tu išsigandusi? Ką sapnavai? Nagi, papasakok, juk žinai, aš šioje srityje nusimanau neblogai.
- Sapnavau, kaip kažkas man piršosi. Bet aš išsigandau ir pradėjau bėgti, - sukandusi lūpas atsakiau.
- Negerai, negerai, - pakraipė galvą Nina. – Tai reiškia nelaimę artimiem žmonėms. Gerai, einu baigti tau ruošti pusryčius, - burbtelėjo ir išėjo. Pasirąžiau. Velniop tuos sapnus, juk vistiek niekada neišsipildo. Kaip anąkart, kai sapnavau savo laidotuves, Janas žiūrėjo internete, kad tai gali reikšti didelius barnius. Barnių nebuvo. Nebus ir artimiems nelaimių. Apsirengiau ir nusileidau apačion. Papusryčiavusi padėjau Ninai sode. Lauke kepino beprotiškas karštis, tad po valandos darbų viską mečiau ir paklausiau Ninos:
- Ar prie įlankos dar galima maudytis?
- Žinoma. Eini? – jos veidas sunerimo.
Linktelėjau.
- Tik būk atsargi, - perspėjo.
- Žinoma, kad būsiu, - užtikrinau ir įbėgau į namą maudimosi kostiumėlio. Susiruošiau ir palengva išėjau. Saulė dabar kepino dar labiau negu ryte. Apsidžiaugiau, kai galų gale pastebėjau mėlinuojantį įlankos vandenį. Atėjus akimis užkliudžiau ant kranto gulinčius rūbus. ,,Velnias, būsiu ne viena“ – pagalvojau. Gerokai nutolęs nuo kranto plaukiojo Rybakas. Keista, bet nenustebau. Nužingsniavau prie pažįstamo akmens ir pradėjau autis basutes. Besiaunant antrą basutę žvilgtelėjau į ežerą ir sustingau: Rybakas pradėjo skęsti! Mano kūnas, lyg koks balionas, prisipildė adrenalino. Mečiau rankose lankytą batą į žoles ir nuplėšiau prie kūno prikibusią suknią. Pasileidau lediniu vandeniu prie jo, sugriebiau už rankų ir tempiau į krantą.
- Žinai, - tariau vos sulaikydama kvapą, kai vanduo mums tesiekė kelius. – Žinojau, kad tu idiotas. Bet, kad esi dar ir beprotis..
Abu alsavom taip tankiai, lyg į krantą išmestos žuvys. Aš atsigręžiau į jį. Mūsų žvilgsniai susitiko. Šito iš jo tikrai nesitikėjau: ėmė ir apsikabino mane, lyg kokia baltoji meška. Negalėjau išsivaduoti iš jo gniaužtų, tad teko atsakyti tuo pačiu. Dabar stovėjom įlankos krante, liečiami bejausmio vandens visai kaip baltosios meškos, per poliarinę naktį.

OMG ;oooo tęsinio! negalima sustot tokioj vietoj;DDDaš dabar neužmigsiu;]]

Be proto graži ir jausminga dalis:)

Tesk ;]

Šita istorija gal ir nėra pati įdomiausia, šauniausia ir kitokia -iausia, bet žodžių prasme, sakinių struktūra, minčių išdėstymu ir skaitytojo sudominimu stipriai lenkia visas kitas. Ačiū.

rakinkit šitą temą ir į šiukšlyną. Nebeturiu noro tęsti, nebėra įkvėpimo : ) dar kart ačiū kas skaitėt : )