FF - šimtas aštuoniasdešimt dvi su puse dienos danguje

Daaaaaaaaaaaaaaaar.

tokia neplanuotai ilga gavosi, tad tikiuosi, kad neužsnūsit, jeigu skaitysit : D

---
- Čik čik,- pasigirsta duslus durų spynos garsas. Aš nusišypsau ir pergalingai iškeliu rankas į orą. Į rusišką orą. Žvilgteliu į mažulytį naktinį stalelį šalia lovos – ant jo laiškelis. Tingiu judesiu dviem pirštais sugraibau lapelį ir atveriu. Ten vos įskaitoma rašysena parašyta, kad neišsigąsčiau pabudus ir neradus jo kitoje lovos pusėje – jis greitai grįš. Šypteliu ir išsiropščiu iš lovos.
Niekas, rodos po paskutinio mano apsilankymo nepasikeitė. Vis dar toje pačioje erdvioje virtuvėje stovėjo ovalus stalas, ant jo sudėliotos Dimos nuotraukos iš įvairių kelionių, o aplink jį – šešios kedės. Atsistojau prie ovalaus stalo ir nužvelgiau tame pačiame kambaryje įsikūrusią svetainę. Ši nei kiek nepriminė manosios: viskas taip tvarkingai gulėjo savo vietose. Gal jis čia visiškai negyvena?
Atvėriau nuo maisto apsunkusį šaldytuvą ir išsitraukiau pieną. Įsipyliau bemaž pilną stiklinę, pieną grąžinau į vietą ir abejomis užstūmiau šaldytuvą. Po šitokios ,,treniruotės“ jau buvo sunku stovėti, tad prisėdau.
- Sveiki, sveiki, sveiki!- šūktelėjo vos pro duris įžengęs Dima.
Nusijuokiau. Jis įdėmiai žvilgtelėjo, paskui ir pats nusijuokė.
- Kaip miegojai? – pasiteiravo atėjęs arčiau.
- Puikiai,- gurkštelėjau dar vieną gurkšnį pieno.
- Nuostabu, nes tau šiandien reikės daug energijos. Šėlsim visą naktį „Tarantine“! – susižavėjimo neslėpė Dima. Pagaliau šyptelėjau ir aš. Galbūt pagaliau pralinksmėsiu?

Laikas iki dešimtos vakaro pralėkė nepastebimai. Dima man net atrodė įdomus pašnekovas, po dienos, praleistos kartu. Padėjau blakstienų tušą atgal į kosmetinę ir žvilgtelėjau į savo atvaizdą veidrodyje: rudu pieštuku subtiliai paryškintos žalios it katės akys darė mane paslaptingą, šiek tiek pablizgintos putlios lūpos vertė seksualia, ant pečių užkritusios, beveik juosmenį siekiančios rudų plaukų sruogos slėpė diržo dydžio petnešėles suknutės, kuri buvo lyg nulieta man.
- Jau pasiruošus? – nemandagiai įėjęs paklausė Dima.
- Liko tik paskutinis akcentas, - tariau ir iš krepšio ištraukiau savuosius Calvin Klein. Pasipurškiau ir įdėjau atgal saugiai į krepšį. Be jų šiandien aš būčiau niekas.

Net nenumaniau, jog prie klubo durų gali būti paparacų. Mums bepraveriant klubo duris, du fotografai mus įamžino. Nors man tai nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau įsilieti į ritmingai šokančią minią. Įėjus Dima mane sugriebė už rankos.
- Einam šokti?
- Tu eik, aš tuoj prisijungsiu. Einu tik išgersiu ko nors, juk reikia kažkaip užsivesti,- pamelavau ir nudūmiau prie baro greičiau, kaip tik galėjau. Visiškai nenorėjau su juo linksmintis.
Viena laisva kėdė stovėjo beveik centre prie baro. Nieko nelaukus ją užėmiau ir užsisakiau viskio. Žvilgtelėjau į laikrodį – rodyklė rodė pusę vienuoliktos. Siurbtelėjau pačios užsisakyto gėralo ir pradėjau linguoti į ritmą, tol kol mane užkalbino jis.
- Sveika.
Persukau kėdę į priešingą pusę ir pastebėjau jį: žydraakį blondiną, kuris mane užkalbino.
- Labas,- koketiškai nusišypsojau. Mes pamažu pradėjom bendrauti. Jis buvo vardu Dima, futbolininkas, žaidžia kažkokiam Maskvos klube. Kai paklausė apie mane, negalėjau taip imti ir išrėžti, jog aš Ana Maria Nohus, jis nebūtų patikėjęs, kaip nepatiki visi. Tad sukūriau kitokią istoriją apie save. Pasakiau, kad aš vardu Nina ir esu teisininkė. Nutarusi, jog jam informacijos apie mane užteks, nusitempiau jį paskui save į šokių aikštelę. Šokome lyg ir visą amžinybę, tol kol futbolininkas Dima sušnabždėjęs į ausį mane kvietė į viršų. Nežinau kur tuomet buvau ir ką išgirdau, bet priėmiau jo kvietimą. Sekiau paskui jį, kol atsidūriau viename iš kambarių viršuje. O jis nešvaistė laiko veltui – vos įėjus apsivijo mano liemenį ir pradėjo bučiuoti mano lūpas. Bučiavo, bučiavo ir bučiavo, kol atsidūriau tame kambaryje stovėjusioje lovoje.

- Kur išeini? – vos praplėšus akis pasiteiravau futbolininko Dimos, kuris jau ruošėsi nežinia kam.
- Pas žmoną ir du vaikus, angelėli. Šiąnakt buvo nuostabu, - šyptelėjo ir trenkė durimis.
Pamažu atklojau patalus ir atsistojau ant šaltų medinių grindų. Žvalgiausi kažko panašaus į tualetą ir jį radau. Atsisukau šalto vandens ir bandžiau nuplauti viską, kas buvo vakar. Bandžiau tai padaryti, kol galiausiai pravirkau. Užsukusi vandenį jau buvau nusprendusi, jog šiandien pat važiuosiu namo. Maskva ne man, o aš ne Maskvai. Išėjusi iš dušo paskambinau į oro uostą. Dėl bilieto teko šiek tiek paprakaituoti tiek man, tiek oro uosto darbuotojai, bet laimei laisva vieta atsirado. Nieko nelaukus susirinkau viską, kas liko iš drabužių ir išėjau. Žingsniuodama iki Dimos buto senamiestyje galvojau, kaip viską papasakosiu, kol galiausiai priėjus prie buto durų sumąsčiau, jog nieko jam nesakysiu. Pravėriau duris. Dimą užtikau virtuvėje, susmukusį ant stalo.
- Kaip naktis? – paklausė.
- Siaubinga, kaip tau?
- Lygiai tokia pati, - atsakė ir susidūrė su klausiamu mano žvilgsniu – mane apvogė. Ta kalė, su kuria susipažinau iš mano kišenės ištraukė visus grynuosius. Reikia eit į bandą ir nusiimt, nes dabar sėdžiu visiškai be pinigų.O Kas tau šiąnakt nutiko?
- Mane irgi apvogė,- antrinau – tik skirtumas tas, jog dvasiškai.
- Kaip? – nekantravo Dima.
- Su kažkokiu futbolininku Dima, kurio visiškai nepažįstu, santykiavau prieš savo valią. Ir sužinojau, jog tai dariau priš savo valią tik ryte. Pavargau Dima. Važiuoju namo.
- Kada? Dabar pat?
- Ne, už valandos išskrendu. Bilietą gavau paskutinę minutę, einant pas tave. Man reikia ruoštis, - tariau ir išėjau ieškoti savo krepšio. Po kelių akimirkų jau buvau persirengus ir persimetusi krepšį per petį. Užėjau atsisveikinti su Dima.
- Čiau, - bandžiau išspausti šokią tokią šypseną.
- Kai grįši, pasuk. Atia, - kažką, panašaus į šypseną išspaudė ir jis.

Perskaiciau gana greitai, nes lb lengvai skaitosi ;D
Gan įdomus siužetas ;D
Toliau ;D

Labai įdomiai vystosi įvykiai!:D šaunuolė.

Toliau. :27:

oho fainiai dar;DDD

Kaip fainai (:
Dar :D

Oro uoste manęs pirmą kartą niekas nelaukė. Jaučiausi lyg kokia imigrantė, atvykusi į Oslą ieškoti savo Amerikos. Įsistėrusi į savo krepšį, visa susigūžus, žengiau per pilną salę nekantraujančių veidų. Sustojau tik pamačiusi autobusų tvarkaraštį, kreivai priklijuotą prie stulpo. Ekspresas, vežantis į stotį, turėjo pasirodyti už penkių minučių. Užsimečiau kapišoną ant pavargusios galvos, rankas susikišau į kišenes ir imiau trypčioti. Netrukus prapliupo. Nervingai žvilgčiojau į gatvės pusę atvažiuojančio autobuso. Netrukus pasirodė ir jis. Susimokėjau ir atsisėdau priekyje.Važiuojant mintimis skaičiavau šviesaforus. Kai atsibodo skaičiuoti, ieškojau laimingų žmonių. Kai buvau radusi tik tris, autobusas privažiavo stotį. Išlipau bemaž pirmoji ir nurūkau prie viso Oslo autobusų tvarkaraščio. Autobusas, vežantis į Žaliajį, mano rajoną, stotį turėjo palikti po maždaug penkiolikos minučių. Lengviau atsikvėpiau ir palengva, visai neskubėdama nusivilkau prie vieno iš maisto automatų. Nuo pat ryto nieko neturėjau skrandyje, tad čiupau pirmą pasitaikiusią bandelę ir ,,Sprite“ buteliuką. Godžiai viską sukimšau ir žvilgtelėjau į telefoną – dar penkios minutės. Danguje dabar lietų buvo pakeitusi besiritinėjanti saulutė. Išėjau laukan ir pradėjau laukti autobuso. Paskutinį kartą autobusu važinėjausi prieš du metus, kai vis dar dirbau Norvegijos oro linijose. Ir važinėjausi dėl to, jog neturėjau pinigų nei mašinai, nei jos degalams. O po to, kai mus pastebėjo Janas, atsirado pinigai ir mašinai, ir jos degalams. Anksčiau dažnai galvodavau, koks būtų buvęs mano gyvenimas be tų visų blizgučių ir šlovės. Prisigalvodavau kas kart vis įvairiausių dalykų, bet dabar dėl vieno dalyko buvau visiškai tikra – dabar tikrai nevaikščiočiau kaip koks zombis.

Atvažiavo mano autobusas. Ir vėl susimokėjau ir atsisėdau priekyje. Nelaukiau, kada sustos autobusas. Nenorėjau namo, nenorėjau grįžti į rutiną. Nors autobusui sustojus stotelėje, mane nukrėtė malonūs šiurpuliukai. Visdėlto, gera buvo grįžti namo. Palengva išsiropsčiau iš pridususio autobuso. Užsimečiau ant peties krepšį ir pradėjau žingsniuoti per visą rajoną, iki savojo daugiabučio. Niekad nemėgau tiek daug vaikščioti, bet šįkart buvo malonu. Aplink, lyg veidrodžiai saulėje, spindėjo balos, o mano veide žaidė saulė. Išgirdau telefoną pypsint. Sustojau ir pastačiau krepšį ant asfalto. Kaip tik tuo metu, kai lenkiausi patikrinti telefono, pajutau ant savęs vieną iš tų balų, kurios spindėjo saulėje. Mane aptaškęs automobilis sustojo. Girdėjau, kaip iš jo kažkas išlipo. Per užkritusius plaukus pastebėjau, kad tas kažkas buvo panašus lyg ir į vaikiną.
- Ar tau viskas gerai? – priėjęs švelniai paklausė.
Atsistojau ir nubraukiau užkritusius plaukus. Viešpatie, kodėl gyvenimas taip iš manęs šaiposi? Priešais mane stovėjo sutrikęs Rybakas. Atpažinęs mane gerokai nustebo.
- Idijote tu, - rėkiau nesavu balsu. Prisiekiu, jei bučiau turėjusi po ranką peilį, nieko nelaukusi būčiau juo padūrus Rybaką. Ir mažiausiai milijoną kartų.- žiūrėk ką padarei?!
Jis tik išsiviepė.
- Čia man keršiji ar kaip?
- Ne, aš tiesiog tavęs nepastebėjau. Ir net negalvojau, kad čia būtent tu. Nors žaidžiant palei tavo taisykles, tai nieko blogo nepadariau. Dabar rezultatas lyg ir 1:1,- nusijuokė.
Buvau lyg kokia atominė bomba. Jaučiau, kad bet kurią akimirką galiu sprogti iš pykčio, tad susirinkau daiktus ir dingau už kampo.

atsilygino jie vienas kitam :juokiasi: Puiku :juokiasi:
Ac Dievui, kad ji neturejo peilio :juokiasi:
Tęęęęsiniaus ;DDDDDDDD

"Idiote tu" :D
Blemba kai man tai patinka.

tik dabar supratau, kad žodį ''idiotas" ne taip parašiau. gėėėėda. :26:
bet vis vien, smagu kad skaitot : D

Toliau. :27:

man patinka! :DD geeras.. toliau

ojojoi idomu idomu tesinio

Kaip kietai. Tęsinio greičiau. ;D

Kaip fainai!
Gal dar? :26: :mirkt:

štai tęsinys, imkit ir skaitykit, nes daugiau nebus : D nebent po poros dienų.
man reikia pailsėt nuo šito ff, nes jau pradėjau naktim sapnuoti : D tai tiek : D
----

- Palauk!,- jis sekė man iš paskos.- o tu neturėtum atostogauti Maskvoje?
- Rūpinkis savais reikalais,- atkirtau.
- Gerai,- sukikeno. – einu rūpintis savais reikalais,- ir dingo.
Jau antrą kartą susidūriau su juo savo rajone. Ir ką jis čia veikia? Gal sekliu dirba? Jei taip, tai seklys iš jo tikrai nekoks. Nebent seka ne mane. Padėjau krepšį ant laiptinės mūro šalia durų kilimėlio ir išsitraukiau raktą. Pasigirdo klaikiai pažįstamas durų spynos garsas. Įėjau vidun. Tyliai, lyg nenorėdama kažko pažadinti, paguldžiau krepšį šalia batų dežės ir nusivilkau į virtuvę. Mano nuostabai, ant stiklinio stalo, buvo paguldyta milžiniška puokštė, ir būtent lauko gėlių, kurias taip mėgstu. Šalia gulėjo laiškelis. Šyptelėjau. Laiškelis buvo nuo Nikolės. Ten buvo sveikinimas gimtadienio proga ir kvietimas į šeštadienį vyksiantį mano gimtadienio vakarėlį. Reikėjo pasilikti Maskvoje, išsinomuoti patį tamsiausią viešbučio kambariuką ir lindėti iki kito pirmadienio. Nebūtų buvę nei sveikinimų, nei vakarėlių. O dabar ant nosies dvidešimt trečiasis gimtadienis. Ir spėju viskas bus kaip pernai: visi linksminsis kiekvienas sau, o aš lindėsiu kamputyje. Nuo tokių minčių pradėjo sukti pilvą, tad kritau į vis dar neklotą lovą. Ir neatsikėliau. Iki pat ryto.

Ryte, išgėrusi puodelį juodos kavos, vis dėl to nutariau nuvykti į studiją.Važiuojant mane aplankė nelaukta sėkmė – patekau į milžinišką kamštį. Keikiau save ir gailėjausi, kad išvažiavau iš namų. Po penkiolikos minučių stovėjimo amžinybės, automobiliai pajudėjo. Atsikvėpiau: buvo likęs vos vienas posūkis iki studijos. Taip, šiandien sėkmė manęs tyko už kiekvieno kampo – dar vienas kamštis ir dar dešimt minučių amžinybės. Ir po tų prakeiktų dešimties minučių aš pagaliau įsukau į stovėjimo aikštelę, pasistačiau automobilį kažkur gale ir išlipau. Smulkiais laipteliais užlipau į antrą aukštą ir pravėriau studijos duris. O studijoje Jano nesimatė. Ant kėdės, beveik pačiame centre sėdėjo jis: tais pačiais sutaršytais rudais plaukais, juodais, prie atletiško kūno prilipusiais marškiniais ir su savo smuiku, kurį saugiai laikė glėbyje. Pametęs mane išsišiepė. Tuo šypsniu užsikrėčiau ir aš, tad ir kaip bandžiau tvardytis – man nepavyko. Šyptelėjau.
- Kur Janas? – po kurio laiko paklausiau.
- Tuoj ateis,- atsakė.
Jis įgrūdo smuiką į dėklą ir paliko gulėti ant kėdės. Artėjo prie manęs. Artėjo, artėjo ir artėjo, kol galiausiai atsidūrė arti. Ir taip beprotiškai arti, jog galėjau jo degančiose akyse įžiūrėti save.

''sutaršytais rudais plaukais, juodais, prie atletiško kūno prilipusiais marškiniais '' - šitas aprašymas užmušė. ir paskutinis sakinys.dar!

labai fainiai. tęsk toliau!

Kaip nerealu. Dar.

oo...tai jau tikrai nerelu dar...