New FF Svajonės kartais išsipildo THE END

ne nu jus ir duodat. jau nežinau kelintas ff per kurį apsiverkiu.. dar.

Oj mama,pirmasis ff,kuris vos neprivertė apsiverkt;(... Ojojoj...

santa mėgsta žiaurumynus :D
Zuikeli, gi Kamilę antledo beveik paliko! :D
Tu gal ne taip supratai? :D*

Sorry, trumpa dalis

42 skyrius
Kamilė išlipo prie oro uosto, glėbyje spausdama brangiausią ką ji dabar turi-Alexo dovanotą šunelį ,ir nešdama nedidelį lagaminą jį įėjo į vidų, link registracijos, vis atsisukdama atgal.
-Aš visa sau prieštarauju- protas man sako išvykti ir nebegrįžt, o širdis liepia išklausyti Alexo,- mąstė. –Nors ir sakiau, kad nenoriu jo akyse matyti, bet kaip kvailė vis atsisuku atgal, tikėdama pamatyti jo angelišką veidą ir pulti į glėbį...
-Labas vakaras,-Kamilės mintis pertraukė registratorė.
-Labas vakaras, kada skrydis į Lietuvą?
-Kaip tik dabar yra lėktuvas, jums pasisekė, nes viena moteris neseniai atsisakė bilieto, tad yra laisva vieta, tinka?
-Taip, ačiū,- sumokėjusi pinigus ir parodžiusi dokumentus, Kamilė atidavė lagaminą į bagažo skyrių ir įsėdo į lėktuvą. Šunelis gailiai suinkštė, tarsi supratęs ką ji jaučia. Jis turėjo lygiai tokias pačias akis kaip Alexo...rudos...mielos...
-Noriu jį pamiršti, išplėšti iš širdies, bet negaliu... širdis veržiasi pas jį...rankos nori apkabinti tik jį vienintelį...lūpos nori bučiuoti tik jo aksomines lūpas..visas kūnas trokšta būtį jo liečiamas....kaip man jį pamiršti?! Kaip?! Mano gyvenimas-tikras mėšlas! Aplinkui tik apgavystės, skausmas... norisi užmigti ir niekada nebeatsibusti...nukeliauti ten kur geriau...taip būtų žymiai lengviau tiek man ,tiek kitiems...gerai pagalvojus nebėra dėl ko stengtis, dėl ko gyventi, egzistuoti...aš niekam nereikalinga...tik be reikalo užimu vietą po saulę, kam gyventi, jei pats gyvenimas neteikia džiaugsmo...beprasmiška,-veidu tekėjo ašaros.
Stiuardesės parodė kaip prisisekti diržus ir palinkėjo gero skrydžio, o pilotas paskelbė ,kad tuoj pakilsime.
-Kelios sekundės ir viskas...bus per vėlu...juk negali visa tai baigtis! Kaip kvailė bergždžiai tikiuosi, kad tuoj įlėks Alexas ir pasakys, kad mane myli, o ten buvo tik nesusipratimas...Durnė! Aš durnė! Pati pabėgau, o dabar kažko tikiuosi! Bet ne, juk negali mūsų nuostabi meilės istorija tapti košmaru! Negali!!! Negi visa tai baigsis taip? Juk viskas buvo kaip pasakoj, tad ir turėjo baigtis kaip pasaka, su laiminga pabaiga...gal aš darau klaidą...gal man reikia grįžti ir išklausyti jį...o jei jis tikrai nekaltas? Graušiu save visą gyvenimą...Bet štai lėktuvas pajuda, pakyla į orą ir sudūžta visos viltys...viskas...sudie amžiams, Alexai...myliu...

omg. vėl verkiu..

:13:, pažadėk man kad kitoje dalyse nevirkdysi manęs,plyyz

jėzau,kaip gražu...

Jėzau,neverkit panos :13: viskas gerai bus,pažadu;]

Neturiu žodžių... perskaičiau visą Story nuo pradžių ir turiu pasakyti , kad pirma ir antra dalys mane sugraudino Laurą reikia kalti prie kryžiaus xD, pabaiga ir labai graudinant, aišku daug kas sioje strory primena meksikiečių telenoveles, bet man viskas labai patiko, o ypač ta vieta su muse ant plaukų ir apie kojines xD. Pradžioje labai buvo panašu tai į romantinę, kartu ir psichologinę dramą xD, Labai smagu buvo skaityti, nes tai tikrai ytraukė .Jei bus dar tai labai laukiu :16:

wauč, ačiū lb,Cappy,už tokį fainą komentarą ;* dar bus, tik nežinau kada;]]]

Gerai lauksiu xD

Man tai patinka, kad prasmingus sakinius rašai. Man taip neišeina niekad. Kažkaip gražiai vieną su kitu riši. Tęsk :)

43 skyrius
Per porą valandų skrydžio, nebuvo nė minutės, nė sekundės, nė milisekundės, kad Kamilė negalvotų apie Alexą. Rodės, tuoj sprogs galvą nuo tokios galybės minčių. Viena minutę ji troško sustabdyti lėktuvą ir grįžti atgal, o kitą kuo greičiau atsidurti Lietuvoj. Tad, ji net nepastebėjo, kaip greitai pralėkė laikas ir pilotas pranešė, kad lėktuvas jau leidžiasi ant Lietuvos žemės. Išlipusi iš lėktuvo Kamilė paskubomis susirinko savo bagažą ir išdūmė į lauką.. Išėjusi giliai įkvėpė šalto, Lietuvos rytmečio, oro. Lietuvoje buvo labai ankstus rytas ,dar neprašvitę, tad gatvėse buvo matyti tik viena, kita mašina.
-Aš turiu čia atrasti ramybę,- po nosim suniurnėjo ji ir nuėjo prie vienintelio laisvo taxi. Kamilė vairuotojui pasakė adresą ir taxi automobilis pajudėjo pustuštėmis Vilniaus gatvėmis. Po gerų 20 minučių ji išlipo prie daugiabučio namo Fabijoniškių mikrorajone. Ji užlipo į ketvirtą aukštą ir sustojo, prie pirmųjų durų. Nedrąsiai paspaudė durų skambutį ir pasigirdo įkyrus ir labai nemalonus čirškėjimas. Po kelių minučių duris atidarė mielų bruožų moteriškė.
-Labas mama,- ištarė Kamilė ir karštai ją apkabino.
-Vaikeli, o ko tu tokia ankstyva? Na užeik,- mama padėjo įnešti jos lagaminus į vidų. Susėdusios virtuvėje ir pasidariusios po puodelį karštos mėtų arbatos, jos pradėjo šnekučiuotis.
-Na, tai pasakok, kaip Norvegiją, kokia ji, kaip sekėsi, kodėl taip greitai grįžai?-užplūdo klausimų lavina.
-Norvegija-graži...sekėsi-gerai, nelabai yra ką pasakoti- nuleido akis žemyn Kamilė.
-Pasakok kas yra, aš tavo mama ir puikiai tave pažįstų, matau, kad kažkas negerai,-uždėjo savo ranką ant Kamilės.
-Nežinau ar verta pasakot, noriu viską pamiršti...
-Kamilyt, išsipasakok bus geriau.
Ir Kamilė papasakojo visą istoriją nuo pradžių.
-...ir viskas, aš sėdau į lėktuvą ir išskridau namo,-sublizgėjo Kamilės akys, bet ji susitvardė, nenorėdama dar labiau jaudinti mamos. –Viskas kas man liko, tik jis,- paglostė šunelį.
-Iki tos kelionės į Norvegiją gyvenai normalų gyvenimą, o dabar...atrodo, lyg vaidintum pigiam mexikietiškam seriale..taip ir jaučiau, kad nereikia tau ten važiuot. Na bet nieko, viskas praeis, pamirši tu tą Alexą, atsiims jis dar gyvenime, kentės taip, kaip tu kenti dabar, ot kokių bjaurybių priviso šiam pasauly! Eik, vaikeli, gerai išsimiegot, pasijusi žymiai geriau. Ryt atsikelsi kaip visai kitas žmogus.
Kitą rytą Kamilė pabudo nuo triukšmo virtuvėje, bet nesugebėjo pakelti galvos nuo pagalvės. Atrodė, kad ji akmeninė ir tuoj nukris nuo pečių, tad net nekėlė kojos, įsijungė televizorių ir sušuko mamai:
-Mam, būk gera, padaryk man kavos, stiprios kavos ir du cukraus. Per televizorių kaip tyčia, visi kanalai rodė įsimylėjėlius, tad Kamilė įsijungė kažkokį animacinį filmuką, kuriame kažkas prieš kažką, kažkodėl kažkur kovojo. Staiga pasigirdo durų skambutis. Kamilė net pašoko iš lovos. Rodės, širdis nusiris į kulnus.
-Jei visi sako,kad mano gyvenimas, kaip serialas, tai pagal scenarijų ten TURI būti Alexas,- pagalvojo ji ir lėkte nulėkė prie durų, neklausydama ką jai sako blaivus protas, o pasitikėdama širdimi.

O Dievuliau, kai skaičiau pradžią jau pagalvojau, kad tai paskutinė tavo ff dalis, bet pasirodo ne.

p.s beto dabar dar blogiau man bus, kai tokios intrigos kulminacijos lauksiu iki ketvirtadienio ;/ :D

Kaip nors ištversi, AŠ TAVIM TIKIU ;DD

Baik liūdėt džaste,prašau :( kada viskas vėl bus gerai?

Karooočia :D
Šita dalis man kažkokia dirbtina atrodė. Nepyk, bet bent man.
Kažkaip mama kitaip reaguotų ir šiaip.... :D
Bet, laukiam tęsinio.
P.S. Jei už durų TIKRAI stovės Alexas, tu dužus :D Nes nesirištų tada niex :D

Tęsinio,laabai gražu, aš tikiuos, kaip ir Kamilė, kad ten Alexas;)*

Taigi čia mexikietiškas serialas,viskas dirbtina ir turi būt;DD o jei rimtai, tai kžn,man atrodo per ilgai aš čia viską tempiu ir neužilgo bus THE END, ačiū už kritiką ;DD

Dabar mane visos nudės už tą kritiką *slepiasi po lapais* :D
Ne per ilgai, bet yra tokių vietų, kokių realiam gyvenime tiesiog nebūna.

Nenudės,jei ką aš tave apginsiu;DD aš čia ne dėl tavo kritikos, man pačiai atrodo, kad viskas per ilgai;]] žinai, pirma mano rašliava, tai šedevrų nesitikėkit;DD o mokykloj aplamai man su rašiniais nelabai sekasi, keista, kad čia man pavyko kažką parašyt, kas jums patiko;]]

Jė Jė Jė dar xD

OMG!!!

Tęsinio!!!!!!!!!!!

skaiciau tas dvi paskutines dalis ir taip verkt norejosi... :13: :13: :13:
daaar daar noriuuuu ;)