Kai sudūžta svajonės...

kaip fainai,tesk...;DD

Aha, žiauriai įdomu. Būtinai tęsk.;}

Įdomu... Tęsk.. :44:

Kaip miela.^^

Būtinai.;}

Įkvėpimas pagavo.xDD
Dedu tęsinį jei kam nors įdomu. xDD

Bloga savijauta.
Ryte pabudusi jaučiausi nekaip. Taip, aš buvau laiminga. Bet fiziškai jaučiausi nekaip. Man labai skaudėjo galvą. Pykino. Vos tik atsistojus viskas pradėjo suktis. Jeigu ne Alexas, tikrai šiandien nosies iš namų nekiščiau, bet jis taip nori repetuoti, o aš taip pat neakntrauju dar kartą sudainuoti su juo. Taigi vos ne vos susitvarkiau ir išsikviečiau taxi, nes nepajėgčiau nueiti pėsčiomis iki repeticijų salės.
Netrukus aš jau buvau ten. Pravėrusi duris, pamačiau Alexą sėdinti prie fortepijono ir grojantį melodiją. Tą mano ir jo mėgstamiausią melodiją. Jis atrodė labai susikaupęs ir net negirdėjo, kaip aš įėjau. Aš priėjau prie jo.
-Puikiai skamba. –pasakiau iš nusišypsojau nors ištikrųjų net šypsotis neturėjau jėgų.
-O čia tu. Laukiau tavęs. –kiek išsigandęs pasakė.
-Tai pradedam?
-Tu išbalusi. Tau bloga?
-Ne. Viskas gerai. Nors rodės , kad tuoj ant žemės nebenustovėsiu.
-Tai tada pradedam. –įtartinai pasižiūrėjo.
Jis nuėjo prie savo smuiko pradėjo groti ir viskas vėl kartojosi kaip ir vakar. Tik staiga, man viskas pradėjo suktis, žaliuoti akyse. Pajutau kaip nukritau. Alexas pamatęs tai pradėjo rėkti.
-Kas tau, kas tau? Eva? Atsiliepk!
Po poros minučių aš atsigavau.
-Kas man atsitiko? –paklausiau sutrikusi.
-Vat vat. Norėčiau ir aš tuo paties paklaust. Kaip aš išsigandau, neįsivaizduoji. Tuojau pat skambinu greitąjai.
-Ne, nereikia. –sušukau. Nemėgstu ligoninių.
-Kaip tai nemėgsti? Reikia. –sakė jis labai susirūpinęs.
-Neskambink. –pasakiau ir ištraukiau telefoną iš jo rankų. –Man viskas gerai. Jau praeina. Galim tęsti.
-Tu ką, juokauji? Tęsti? Tuojau pat vežu tave namo.
Ištikrųjų ko labiausiai tą akimirką norėjau tai šiltos lovos, todėl nesipriešinau vežama namo. Alexas laikė mane už rankos ir vedė iki mašinos. Netrukus jau buvom prie mano namų.
-Va čia. –pasakiau.
Mašina sustojo.
-Kągi, eisu. Ačiū kad..-nespėjau pasakyt visko.
-Jokių ačiū, parvesiu tave iki durų. –pertraukė mane jis.
-Gerai. –šyptelėjau.
Jis atėjo, atidarė dureles iš mano pusės, paėmė už rankos ir nuėjom mano namo laiptinės link. Priėjus prie savo durų, atradau raktus ir atrakinau duris.
-Užeik. - pratariau.
-Ne. Nereikia. Man reikia eiti. –pasakė, nors mačiau, kad meluoja.
-Prašau. –nutaisiau tokią veido išraišką, kad sutiktų nes nežinau kodėl, bet norėjau su juo pabūt.
-Na gerai. –šyptelėjo.
Įėjom į kamabarį.
-Gerai, dabar eik gulkis, o aš tau arbatos padarysiu, jei rasiu. –apsidairęs pasakė Alexas.
-Gerai. Einu. –nusišypsojau, tiesa man jau buvo kiek geriau, bet jaučiausi labai pavargusi.
Nesulaukusi arabtos, užmigau.
Pabudusi, prieš save pamačiau į mane bežiūrintį Alexą.

dar,labai faina xD

Neblogai. :51:

O mai gad, negaliu kaip miela. Žiauriai fainai.:}}

Kaip miela... Tęsk... :44:

Laabai įdomu(inlove) ;]]

Atsibodau tikriausiai jau, nu bet dedu dar veiną dalį. xD

Slaugytojas
-Čia tu? –paklausiau kiek sutrikusi.
-Taip, o kas gi kitas? –nusijuokė. –Tavo arbata užšalo. –pažiūrėjo į puodelį.
Pažiūrėjau irgi į puodelį.
-Atleisk, kad užmigau. Tau tikriausiai buvo nuobodu.
-Ne. Man labai patiko žiūrėti į tave miegančią. –nusišypsojo.
-Tuoj atsikelsiu, einu padarysiu ko nors užkąsti. –pasakiau besikeldama iš lovos.
-Ne ne ne. Gulėk. –sudraudė mane Alexas stumdamas atgal į lovą.
-Bet..
-Jokių bet. –pertraukė jis mane.
-Nu ir gerai. Bet jei mirsi iš bado, aš nekalta. – nusijuokiau.
-Nemirsiu nemirsiu. –nusijuokė. Einu tau padarysiu kitos arbatos.
-Ne, nenoriu. –atsakiau.
-Nori nenori, bet reikia. –atsakė ir nubėgo į virtuvę.
Koks jis mielas.-pagalvojau. O Dieve kaip man patinka su juo būti. Tikriausiai jam su manim irgi, arba jis tik aukojasi dėl manęs. –svarsčiau. Ne. Turbūt aš jam tik našta. Jug jis daug laiko praranda čia visai nereikalingai. Slaugydamas mane. Kol mąsčiau, jis grįžo su garuojančiu puodeliu arbatos.
-Štai. –padėjo puodėlį ant staliuko.
-Ačiū. Alexai, tu tikriausiai turi daug reikalų, aš nelaikau tavęs, eik. Man jau viskas gerai. Pati susitvarkysiu.
-Ne. Man patinka būti su tavimi. Man patinka tave slaugyti. –nusišypsojo.
-Tikrai? –nusijuokiau.
-Aha. –pasakė paduodamas man į rankas puodelį.
-Tu gal dar man ir sugirdysi? Gi, pati galiu pasiimt. –nusijuokiau.
-Galiu ir sugirdyt, man nesunku. –nusijuokė.
-Tu labai geras man. Kodėl? –paklausiau gerdama arbatą.
-Nežinau. Tu artima mano širdžiai. Nežinau kuo, bet aš tai jaučiu. –pasakė tai žiūrėdamas į mane.
Keista, bet mano širdyje slypi toks pats jausmas. –pagalvojau.
-Miela tai iš tavęs girdėti. –nusišpsojau.
Maždaug porą valandų mes taip maloniai šnekučiavomės.
-Na ką gi, dabar man jau tikrai metas. –atsistojęs šyptelėjo.
-Aš tave palydėsiu. –sakiau kildama iš lovos.
-Ne, nereikia. Ilsėkis.
-Ne, aš tave palydėsiu. –šį kart jau nepavyko manęs perkalbėt.
Palydėjau Alexą iki durų.
-Ačiū už viską, Alexai. Jei ne tu galėjo man baigtis blogai.
-Net nejuokauk taip. –griežtai į mane pažiūrėjo.
-Gerai. –nusijuokiau.
-Tai tada ate. –pasakė ir pakštelėjo man į skruostą.
-Ate. –nusijuokiau, neparodžiau, kad šiek tiek nustebau.
Alexas išėjo, o aš priėjusi prie lango, žiūrėjau kaip jis išvažiuoja. Mano veidą puošė kvaila šypsena. Žinau ką ta šypseną reiškia. Meilė. O gal ne?

Va čia tai tikrai įdomu. Būtinai tęsk.:) Ir jie taip labai gražiai susipažino, ir ne per greitai. Nu žodžiu viskas tobula.;D

Labai gražu ;>

Tęsinio <3

isimylejau si kuurini!!!!;DDDDD
toooks unreal!!!;*****
labai lengwai skaitosi,risliai destai mintis ;DDD
[turbut lietuwiu iseina10] ;DDDDD
laaabai laukiuuuuuu darrr!!!!!;*****