Sapnų vizijos

Tęsinio. :27:

Tuoj bus.

wau!!!!zinai ka as sakysiu teesk
ir daaaaaar

Dar dar dar!!!

Nežinau kada bus tęsinys...
Kažkaip minčių nekyla :07:

kdl?

nežinau..

nu va

Pasiūlykit ką nors,apie ką rašyt.

Radvi* rašo:

Pasiūlykit ką nors,apie ką rašyt.

Jeigu mes pasiūlysim, tai jau nebus tavo kūryba. Tavo kūryba turi būt TAVO kūryba. Idėjų iš galvos šiaip sau neišpeši. Jos pačios ateis. Nerašyk vien dėl to, kad rašyti, nes tada nesamonė gausis. Žodžiai patys turi piltis, tada labai gražiai viskas išsidėlioja.;}

Nu bandysiu galvoti, ačiū už patarimą :mirkt:

Na va, dabar jums duodu ilgą dalį. :mirkt:


V dalis.

Vakaras. Melisa jau seniai išėjo namo, o aš nuobodžiauju – žiūriu neįdomias TV laidas.
-Ema,- išgirdau mamos balsą,- ateik čia.
- Taip,- lyg kareivis greitai prisistačiau.
- Rytoj aš išvažiuosiu į draugės gimtadienį, tad jei nori gali pasikviesti kelias drauges. Galėsite pernakvoti, nes aš grįšiu tik kitą dieną.
- Tai... Gerai,- šyptelėjau ir nupėdinau atgal, ant patogios sofos. Rodė tą patį „Laimės traktorių“. Net nepajutau, kaip užmigau.
Sėdime ant sofos trise – aš, Melisa ir Linda. Žiūrime televizorių. Nieko gero nerodo, todėl nusprendėme eiti miegoti. Ant grindų pasitiesėme čiužinius, miegmaišius ir atsigulėme. Po kelių valandų pokalbio mes užmigome. Ramiai snaudėme gal tik valandą. Mus prikėlė bildesys prie durų. Pamanėme, kad ten gali būti koks kaimynų šuo, todėl per daug dėmesio į tai neatkreipėme.
- Ir vėl tie šunys bastosi,- piktai tarė Linda ir po jos žodžių išgirdome, kaip durys atsivėrė. Visos susižvalgėme. Buvo tamsu, bet vis tiek viena kitoje įžvelgėme baimę. Tada išgirdome žingsnius. Jie artėjo prie mūsų....
- Panele, gal keliauk į savo lovą? – mane PAČIU LAIKU prikėlė mama.
- Aha, ir labai ačiū, kad prikėlei,- piktai burbtelėjau ir nupėdinau į savo kambarį, lovą. Gulėjau ir galvojau. Dabar niekada nesužinosiu, kas ateis į mano namus. Na, nebent iki rytojaus. Per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
- Mama!- persigandusi sušukau,- Gal galiu rytoj važiuoti su tavimi?
Išgirdau žingsnius. Taip, ateina mama.
- Ką sakei, brangioji?- pravėrusi duris paklausė ji.
- Ar galiu rytoj važiuoti su tavimi? – pakartojau.
- Manau, kad ne – vaikų nebus.
- Bet aš bijau.... - nutęsiau.
- Ema, atsiduso mama,- tau jau 13 metų. Esi nebe maža. Sakiau, pasikviesk draugių. Nėra ko bijoti....
- Na gal tu ir teisi....
- Pamatysi, nieko nenutiks, na nebent... Baubas išlįs iš spintos! – nusijuokė mama,- Labanakt.
- Labanakt, mama,- atsakiau ir greitai užmigau. Nič nieko nesapnavau.
Rytas. Pabudau nuo mamos bildesio. Matyt ji jau ruošėsi gimtadieniui. Pažvelgiau į laikrodį – 7.30h. O taip.... Miegas nerealus. Atostogos ir gauni pamiegot tik 8 valandas.... Absurdas. Prisiminiau, kad reikia pasikviesti drauges. Abiems išsiunčiau po žinutę:
„Sveikos. Pats laikas keltis! Šiandien mano mama išvyks į gimtadienį. Tad kviečiu jus [Melisą ir Lindą] pernakvot pas mane. Lauksiu.“
Nuėjau į virtuvę. Papusryčiavau. Nebuvo ką veikti, todėl nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Vaikščiojau parke. Ten buvo labai gera – gėlės žydi, skleidžia savo malonų kvapą; oras šiltas,*švarus.... Tokių minčių kupina ir vaikščiojau. Vaikščiojau, vaikščiojau ir net nepajutau, kaip sugrįžau namo. Ten manęs jau laukė Melisa ir Linda. Jos atrodė labai rimtos.
______________________________________________
*Švarus – neužterštas.

kaip fainai,tesk xD

Rytoj nežinau ar bus tęsinys.

Kam nors reikia tęsinio?

taip, reikia ;D

Ok,dedu.

VI dalis.

-Sveikos,- linksmai pasisveikinau.
-Labas,- choru atsakė.
-Ko tokios rimtos? – pasidomėjau.
- Tu mus išdavei.
- Ką?! – išsigandau, kad mane neteisingai apkaltino.
Staiga jos pradėjo juoktis. Supratau, kad mane apgavo.
-Tu patikėjai? – apsiašarojusi paklausė Linda.
- Tai ne! – surėkiau ir nuėjau į savo kambarį. Draugės nusekė paskui mane. Ten klausėmės muzikos, šokome, susirašinėjome su draugais : stūmėm laiką.
- Ema, aš išvažiuoju! – vos per muziką išgirdau mamos šauksmą.
- Aha, čiau! – surėkiau ir nubėgau užrakinti durų.
Vakare visos trys nuėjome žiūrėti televizoriaus. Kai nieko neberodė, nusprendėme eiti miegoti.
-Linda, Melisa... – pradėjau , - jei naktį jus pažadinsiu, tada kelkitės ir imkit po kokį nedūžtantį daiktą, gerai?
Draugės susižvalgė.
-Gerai, bet kam? – pasiteiravo jos.
-Pamatysit,- ramiai atsakiau ir užgesinau šviesą. Užmigome.
Po kelių valandų mane prižadino bildesys prie durų. Greitai pažadinau drauges ir jos pasiėmusios pirmą po ranką pasitaikiusį daiktą nubėgo prie durų.
- Jei atsidarys, trenkit, - tyliai ištariau. Draugės linktelėjo ir durys prasivėrė...
Mes trenkėme kažkam per galvą. Jis/ji nugriuvo prie durų. Greitai uždegėme šviesą.Ant grindų be sąmonės gulėjo mano MAMA.
- Tu ką, savo mama užmušt norėjai?! – sušaukė Melisa.
- Aš galvojau, kad ten plėšikas! – Rėkiau.
- Man tai kitaip atrodo... Iš kur tu galėjai žinoti, kad jis įsibraus? – pakraipė galvą Melisa.
- Kas tau užėjo, ką? Pažįsti mane nuo gimimo ir žinai, kad aš net musės negalėčiau nuskriausti, ir manai, kad aš savo mamą galėčiau ar norėčiau užmušti??!! – įsiutau.
- Na gerai jau, atsiprašau... – nutęsė Melisa.
- Bereikalingi ginčai,- įsiterpė Linda, - Nešam tavo mamą ant lovos.
-Tu teisi, - kartu su Melisa ištarėme ir pakėlėme mamą. Nunešėme ją ant lovos. Greitai nubėgau atnešti šlapio rankšluosčio. Grįždama koridoriumi pamačiau, kad draugės žiūri į vieną ir tą patį tašką.
- Ką ten matot? – paklausiau ir atsisukau į tą pusę. Ginklas buvo nukreiptas tiesiai į mane.

Rytoj gal bus.
O gal ir šiandien... :juokiasi: