FF - šimtas aštuoniasdešimt dvi su puse dienos danguje

" jis velniškai skaniai kvepėjo" - kaip čia fainai pasakiai. sukėlė šypseną. ;)
dar!

Idomu, tesinio. :)

Daaaar. Jau paminėti mano trys pagrindiniai dievuliai. Aww, aš tuoj nualpsiu. ;D

Ievūškins rašo:

Daaaar. Jau paminėti mano trys pagrindiniai dievuliai. Aww, aš tuoj nualpsiu. ;D

Dima, Christis ir Alexas? : D

Dąąh.

tesiniaus ;DDDDD

Labai smagu skaityti. Dąąąąr.... :47:

Santt/, prašom nevaryti ant Hilton. Ačiū : D
o čia 5 dalis jūsų teismui : D
---

Skambutis puse pirmos nakties, spintoje pirmas pasitaikęs megztinis, automobilio rakteliai, ligoninė ir bemiegė naktis. Laukiamajame sėdėjom keturiese: Nikolės mama, Janas, Rybakas ir aš. Po amžinybės sėdėjimo pradėjau vaikščioti – iš pradžių iš kampo į kampą, tada nuo minkštasuolio iki kavos automato, o kai supratau, jog laukti reikės dar amžinybę, nuo vieno koridoriaus galo iki kito koridoriaus pradžios. Akimis lydėjau bėgančius ligoninės darbuotojus.
Girdėjau, kaip Janas kalbino Nikolės mamą eiti išgerti kavos. Mačiau, kaip juodu pradėjo eiti, o paskui ir dingo už kampo. Giliai įkvėpiau. Nejau Nikolė perdozavo dėl mano kaltės?
Vieną akimirką jau buvau beveik patikėjusi, jog prie palatos budėti buvau likusi viena. Bet kokiais penkiais metrais tolėliau nuo manęs sėdėjo suakmenėjęs Rybakas. Mano siauroms norvegiškoms smegenims niekaip nebuvo aišku, ką su tokia ,,Mergele Marija“ ji veikdavo? Nejaugi kalbėdavosi apie tautinių drabužių išpardavimus ir lėkdavo į ,,Duokim garo“ festivalius? Na, Nikolė šiek tiek griežia smuiku, tai gal jiedu valandų valandas tai ir darydavo?
Kartais žvilgtelėjus į jį man atrodydavo, jog niekad gyvenime nebuvo laikęs alaus butelio rankoje ir vis dar miegojo su flaneline pižama. Žodžiu, mamytės sūnelis. O tai daug blogiau negu maras, krūtų vėžys ir globalinis atšilimas kartu sudėjus.

Koridoriuje pasigirdo bildesys. Neilgai trukus iš už kampo išlindo uždusęs Ronaldo. Apsižvalgęs ir pastebėjęs mus priėjo arčiau.
- Kur Nikė? Kaip ji? – jis vis dar buvo neatgavęs kvapo.
- Jai atlikinėja tyrimus. Tuoj galėsim užeiti,- atsakiau.
Jis atsikvėpė. Prisėdo tarp mūsų ir pradėjo laukti. Po minutėlės grįžo Janas su Nikolės mama. Susėdo ir jie. Pagaliau laukėmė visi kartu. Po geros valandėlės iš Nikolės palatos išlindo daktaro galva. Jis mums leido užeiti. Atsakiusi į visus mamos klausimus, Nikolės iš palatos išprašė mamą, Janą ir Rybaką. Likom tik aš ir Ronaldo. Net nenumaniau ką ji galvojo daryti.
- Ar visa tai dėl manęs? – Ronaldo bandė pralaužti tylą, kuri užplūdo visiems išėjus.
Jis nelaukė Nikolės atsako ir tęsė toliau:
- Aš nekaltas Nike. Pati pradėjai su tais seniais. Aš tave mylėjau, o tu taip su manim elgeisi.
Sustingau. Apie kokius senius jis kalba?
- Ar kada dovanojai man gėlių? Ar kada manimi rūpinaisi? Iš tavęs aš nieko negaudavau, o jie man dovanodavo netik dėmesį ir šilumą, bet ir tas pačias gėles, papuošalus. Jie mane bent jau pastebėdavo! – per ašaras šaukė Nikolė.
- O tu visai nesiskiri nuo gatvės prostitučių, - Ronaldo tarė ir nusisuko.

Kartais žvilgtelėjus į jį man atrodydavo, jog niekad gyvenime nebuvo laikęs alaus butelio rankoje ir vis dar miegojo su flaneline pižama. Žodžiu, mamytės sūnelis. O tai daug blogiau negu maras, krūtų vėžys ir globalinis atšilimas kartu sudėjus.

kaip juokiausi. geeras! dar!

Čia ne aš : D čia Ana, o Ana nekenčia Alexo, tai dėl to taip ir gaunasi : D

"Kartais žvilgtelėjus į jį man atrodydavo, jog niekad gyvenime nebuvo laikęs alaus butelio rankoje ir vis dar miegojo su flaneline pižama."

Beje, del alaus :25: Kazkur skaiciau, kad Alexas jo nemėgsta :juokiasi:

tesiniaus ;) :juokiasi:

Jofana, galvjau, jog CR geresnis. Ai, pom, vis tiek jis mano husbandas. ;DD
Dar.

dabar užėjo tokia silpnumo akimirka, tai va. Ačiū labai, kad skaitot šitas mano blevyzgones : D
ačiū ačiū ačiū : *
-----

Nikolė nusišluostė ašaras į šiurkščią ligoninės paklodę. Tuo metu prasivėrė palatos durys.
- Ar viskas gerai? Girdėjau riksmus,- pasiteiravo įėjusi Marija, Nikolės mama.
- Mes kalbamės. Prašau mam, palik mus vienus, - šaltai atrėžė Nikolė. Marija klusniai išėjo.
Durys užsivėrė.
- Kokios dar gėlės? Koks rūpestis?- priekaištavo Ronaldo. – Aš visada tavimi rūpinaus ir mylėjau.
- Taip, manim rūpinais, mylėjai. Ir tą puikiai įrodo du abortai ir mėlynės ant kaklo.Viskas baigta Christi. Aš jau pavargau vaidinti tobulą porą.
Man pasidarė sunku stovėti, tad įsikibau į šalia stovėjusį stalą.
- Tai buvo praeities klaidos, Nike. Mes galim pradėti viską iš naujo. Tik tu ir aš Ispanijoje.

Susiėmiau už burnos ir išbėgau iš palatos. Išbėgusi pasileidau laiptais žemyn ir priėjusi prie moterų tualeto laisva ranka pravėriau duris. Įlindau į pirmą pasitaikiusią kabiną ir išsivėmiau. Atrodo lyg ir palengvėjo. Priėjau arčiau kriauklės ir nusiprausiau nuo nerimo pavargusį veidą. Dabar atrodo jaučiausi neblogai. Buvo metas lyg ir grįžti. Prie tualeto durų manęs jau laukė Janas. Priėjau arčiau, o šis apkabino. Girdėjau, kaip kažką burbtelėjo Rybakui, o paskui man liepė eiti paskui jį. Jis įsodino mane į automobilį. Ir parvežė namo.
- Kaip jautiesi?- prieš pat privažiuojant paklausė.
- Koks tau skirtumas. Rūpinkis savais reikalais,- atkirtau.
Privažiavom mano daugiabutį. Jis sustabdė automobilį.
- Ačiū,- burbtelėjau sau po nosim ir trenkiau durimis.
Sukaupusi visas jėgas užlipau į viršų, atrakinau spyną ir atvėriau sunkias šarvo duris. Nusiaviau ir kritau į lovą. Pamažu nusiraminau. Ir pradėjau grimzti..

Žemė jau buvo padengta mažais, baltais vatos gabalėliais iš sniego. Prie pastato privažiavo tamsiai žalias ,,Fiat“. Iš automobilio išlipo juodai apsirengęs vyras, paskui jį – visa juoda moteris. Prasidarė ir galinės automobilio durelės. Išlipo vaikai, berniukas ir mergaitė. Taip pat juodi. Vyras atidarė bagažinę ir ištraukė didelį baltą vainiką, perrištą juodu kaspinu. Užrakinęs automobilį, vyras patraukė paskui šeimą, kuri jau buvo įėjusi į pastatą. Nusekiau juos ir aš. Vos įėjus pasitiko gėdulinga muzika. Vis dar negalėjau suprasti, kur aš. Apsižvalgiau. Mano atsekta šeima patraukė į kažkokią salę. Patraukiau ten ir aš. Iš salės skambėjo ta gėdulinga muzika, kuri mane pasitiko vos įėjus. Dar kart apsižvalgiau. Čia buvo dar daugiau žmonių, apsirengusių juodai. Jų veiduose buvo lengvai įskaitomas skausmas. Dar syk apsižvalgiau. Vis dar nesusigaudžiau kas vyksta. Pačiame centre stovėjo karstas. Šalia jo iš mačiau sėdintį Janą ir Nikolę. Bet kurgi aš? Priėjau arčiau. Dar arčiau, bet vis negalėjau įžiūrėti kas karste. Priėjau prie pat karsto ir pažvelgiau. Viešpatie, karste gulėjau aš! Visa balta, apvilkta savo stiuardesės uniforma. Aš klykiau, o niekas manęs nepastebėjo. Buvau kaip ir nematoma.

Pabudau nuo telefono skambučio. Skambino Dima, tad nutariau atsiliepti. Pasišnekėjom. Jis didžiąją pokalbio dalį mane įkalbinėjo atvažiuoti į Maskvą. Numykiau, jog pagalvosiu ir padėjau ragelį. Vienintelis dalykas, kurio dabar troškau, buvo dušas. Aš vis dar jaučiau tą šaltą prakaitą, kuris mane išpylė vos pabudus. Išsiritau iš lovos lyg iš kokio kokono ir nuslinkau į dušą.
Džiovindama plaukus pastebėjau, jog mano siaurame balkonėlyje gėlės baiginėjo nuvysti. Išjungusi ir padėjusi džiovintuvą į vietą, išskubėjau gelbėti savo gėlių. Atsinešiau pripiltą indelį vandens ir plačiai atvėriau balkono duris. Laisčiau vieną gėlę po kitos, kol artėjant prie paskutiniųjų man iš rankų išslydo indelis. Pasilenkiau pažiūrėti kur jis nukrito ir.. pasirodo, aš kažką apipyliau!
- Labai atsiprašau. Aš netyčia, tikrai nenorėjau,- puoliau atsiprašinėti.
Vaikinukas papurtė galvą ir pakėlė akis į balkoną. Viešpatie, aš sušlapinau Rybako galvą!
- Eik geriau mokykis daiktus rankose nulaikyti, o ne gėles laistyk, - išbėrė.
- Aš juk atsiprašiau.
Jis į tai nekreipė dėmesio. Tiesiog nuėjo. Aš trenkiau balkono durimis. Gal man tikrai reikia atostogų?

geraj cia ant pabaigos :juokiasi:
dar mums reik ;)))

Citata :

Viešpatie, aš sušlapinau Rybako galvą!

OMSL! Dar. ;D

Gal ir negerai, bet man patinka kaip šitoje istorijoje Alexas yra šiek tiek pažeminamas. :D Tikrai šiuo atžvilgiu šitas ff yra išskirtinis;D

oho. įdomu! dar!

- Išvažiuoju savaitei į Maskvą, - drėbiau vos pravėrus studijos duris. Janas pažvelgė į mane išsigandusiu žvilgsniu.
- Išvažiuoju septynioms dienoms į Maskvą, - dar syk, tik dabar lėtai pakartojau. Jis dukart sumirksėjo.
- Neprapulsiu,- vėl žengiau link durų.
- Tik,- sulaikė jis – kai sugrįši, paskambink. Atvažiuosiu pasiimti.
- Gerai, - šyptelėjau ir išlekiau iš studijos.

Nenorom, sedėdama Oslo oro uosto laukimo salėje, prisiminiau, tuos laikus, kai pati diena iš dienos skraidžiau padangėmis. Pamačius minkštasuolį prie pirmųjų ,,F“ vartų, akyse išdygo tuomet kasdienis vaizdas: sėdim su Nikole ir godžiai kemšam šokoladinius keksus.
Malonus moters balsas paragino keleivius, skrendančius reisu F20097 į Maskvą, žengti prie ketvirtųjų vartų. Pakilau ir aš. Eilė buvo milžiniška, atrodė jog į Maskvą išsiruošė pusė Oslo. Mano laimei, stovėjau eilės priekyje. Ieškant savo vietos lėktuve, mane nukrėtė šurpuliukai. Tas boingas, į kurį dabar įsėdau, atrodė toks klaikiai pažįstamas. Čia net kėdės buvo tokios panašios į to, su kuriuo aš skraidžiau. Lėtai atsisėdau ir įsakiau sau: daugiau jokių prisiminų! Bet čia pasirodė jos – nuovargio kupinais veidais, bet vis dar degančiomis akimis. Atlošiau galvą ir užsimerkiau. Kažko lyg ir bandžiau melsti, kad lėktuvas kuo greičiau pasiektų Rusijos žemę.
Niekas, deja manęs neišklausė. Lėktuvas Maskvos oro uoste nusileido lygiai po keturių valandų, kaip ir buvo parašyta biliete. O čia buvo šilčiau nei maniau. Lengvu judesiu nuplėšiau nuo savęs medvilninį švarkelį ir drąsiu žingsiu žengiau prie bagažo skyriaus. Man šiandien sėkmė šypsojosi plačiau nei maniau. Taškuotas lagaminas, kuris priklausė man, atslydo pats pirmas. Nieko nelaukus čiupau ir išlekiau. Nenorėjau versti Dimos laukti.
Laukiamajame tikėjaus tik Dimos, bet sulaukiau daug daugiau – mane pasitiko būrys paparacų. Dabar jau visa Rusija sužinojo, kokių svečių šiandien sulaukė! Priėjau arčiau Dimos ir demonstratyviai pakštelėjau į lūpas. Jis nepasimetė, įteikė man rožių, kurias taip saugiai laikė glėbyje. Susikabinome rankomis ir nužygiavome prie išėjimo.
- Tu apie tai pranešei savo svetainėje, ar ne? – vos įsėdus į automobilį pasiteiravau.
- Aha. Juk nebuvo taip baisu? – nusijuokė – juk dabar būsi tokia geidžiama čia.
Linktelėjau. Norėjau atšauti, jog aš geidžiama visur, bet pasiteiravau man labiau rūpimų dalykų:
- Man lova jau paruošta? Ką veiksime rytoj?
- Rytoj linksminsimės pupa! – šūktelėjo. – o lovą suveiksiu, kai grįšime. Turėjau šiek tiek svarbesnių dalykėlių ir nesuspėjau šitos smulkmenos įvykdyti.
Tamsoje šyptelėjau. Taip, taip, žinau kokie tie tavo dalykėliai, tinginy.

man lb patiko :juokiasi:
daar ;DDD

Kaip kieetai. Dar.