ilgos ir nuobodžios pradžios nesinorėjo, todėl pasakysiu, kad pagrindinė veikėja Nora - lietuvių kilmės Didžiosios Britanijos aktorė, išgarsėjusi filmuose apie Harį Poterį ;D Daugiau viską apie save papasakos pati Nora ;D
__________________________________________
Oslo oro uostas, pusę devynių vakaro. Mano lėktuvas išskrenda po valandos. Sėdžiu ant minkštasuolio netoli savo vartų lyg koks Forestas Gampas autobusų stotelėje, laukdamas autobuso. Kaip dievinau šitą filmą iki tol, kol panašiai neatsitiko su manimi. Aš taip beprotiškai nenoriu grįžti į Londoną. Aš taip beprotiškai nebenoriu vaidinti tose kvailose Rowling poteriados ekranizacijose. Net nežinau ar noriu gyventi tokį gyvenimą. Gal viską mesti? Mano apmąstymus nutraukė simpatiška moteriškutė:
- Atsiprašau, ar jūs Nora, kuri vaidina Haryje Poteryje? Ar galite pasirašyti, mano anūkė didelė jūsų gerbėja,- tarė ir ištiesė žurnalą. Nejau mano pavardė tokia sunki? Niekas į mane niekada nesikreipia pavarde. Mama visada juokavo, kad kuo greičiau mane reikia ištekinti už brito. O tą vyrą, bet ne britą, jau buvau beveik radus.
Pasirašiau. Ji paklausė ar galėtų prisėsti šalia. Aš linktelėjau. Išsitraukiau iš rankinės pradėtą valgyti norvegiškų saldainių dežutę ir pasiūliau pasivaišinti.
- Oj ne, tikrai tikrai ne. Aš negalėčiau.
- Žinoma, kad jūs galite,- tariau. Ir jos ranka pakilo prie vieno iš šokoladinių saldainių dėžutės centre.
- Ar buvot kada beprotiškai įsimylėjus? – netikėtai paklausiau jos.
Ji pasimetė, jos smulkų veidą išmušė raudonis.
- Atsiprašau, - išlemenau ir vėl įkišau ranką rankinėn, ištraukiau seną žurnalą ir apsimečiau skaitanti.
- Tiesą sakant, kartą buvau,- droviai atsakė. Aš klausiamai į ją žvilgtelėjau.
- Ne, tai nebuvo mano vyras,- tęsė ji – kartą su draugėmis vykome atostogauti į Škotiją. Juk pati žinai kokia nuostabi Škotija?- ji pagaliau atsisuko į mane. Aš linktelėjau.
- Tai buvo tiesiog paprastos atostogos, galvojau paatostogausiu dvi savaitėles ir grįšiu atgal į Mančesterį. Bet visus mano planus sujaukė dieviškas žaliaakis smuikininkas. Jis grojo tokias dieviškas melodijas, kad man ir mano draugėm susuko galvas. Kiekvieną vakarą, pamenu, eidavom į kokią užeigą jo pasiklausyti. O vieną kartą jis mane net užkalbino toje užeigoje! Ai, baigiu aš čia taukšti. Tau tikriausiai jau atsibodo,- tarė. Aš darsyk pagavau jos žvilgsnį ir ji darsyk suprato mano akių kalbą.
- Ta paskutinė savaitė, praleista Škotijoje buvo pati nuostabiausia mano gyvenime. Turbūt dėl to, kad jis buvo toks nuostabus. Gaila, kad ta savaitė pralėkė lyg paukštis. Turbūt padariau didžiausią gyvenimo klaidą, kad nepasilikau Škotijoje.
- Jūs taip ir išsiskyrėte? – nekantravau.
- Ne visai. Mes dar kurį laiką susirašinėjome laiškais, bet šis ryšys greitai nutrūko. Jis man taip ir neatrašė. Jo paskurinį laišką dar ir dabar vakarais skaitinėju.
- Daugiau jam nebandėt rašyti? – pasiteiravau.
- Nebuvo laiko, pradėjau mokytis, o paskui sutikau savo vyrą,- tarė ir atsiduso. Dabar man rūpėjo tik vienas dalykas:
- Kuo jis buvo vardu?
- Alexanderis.
Aš susišypsojau.
- Ar kas ne taip? – paklausė susidomėjusi.
- Aš beprotiškai įsimylėjus rudaakį smuikininką Alexanderį,- atsakiau.
Ji taip pat atsakė šypsena. Aš pažvelgiau į ją. Dabar mano akyse buvo galima įskaityti ilgesį. Manau, ji tai suprato.
____________________________________________
tęsinio reikia? ;D